Pastarieji išaiškino, kad niekam, net Seimo nariui, nevalia žinoti, kas ir kaip nutūpia į šiltas valdžios kėdes. Pasirodo, postą valstybės tarnyboje gavęs laimingasis savo karjeros sėkme gali tik pats pasidalyti su kitais, bet gali visus ir velniop pasiųsti.
Dėl tokio paslapčių sergėtojų išaiškinimo raudoti turėtų ir ne vienas konservatorius. Ir ne tik todėl, kad opozicijai nuo šiol bus dar sunkiau ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje.
Mat jei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai vadovaujantis socialdemokratas A.Kunčinas tokiems išvedžiojimams drąsos būtų sukaupęs per dešiniųjų valdymo laikotarpį, jų artimiesiems valdiška duona būtų buvusi gerokai skalsesnė.
Nors labai aimanuoti nederėtų ir jiems. Antai Žemės ūkio ministerijoje, kuriai pavaldžiose įstaigose įsitaisė ne tik Darbo partijos veikėjos V.Vonžutaitės sutuoktinis, bet ir kone visa kalinių balsų skandalo istorijoje išgarsėjusios J.Gaudutienės šeima, saviškiams tarpti visuomet buvo puikios sąlygos.
Į šią ministeriją įžengę „darbiečiai“ rado solidų palikimą, konservatorių statytines – Protokolo skyriaus vedėjo pavaduotojo poste dirbančią V.Adomaitienę, departamento direktorę V.Žostautienę.
Galbūt tai atsitiktinumas, bet ministerijai pavaldžioje Nacionalinėje žemės tarnyboje darbuojasi ir pastarosios sūnus, o duktė yra Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistė.
Panašių sėkmės istorijų būtų galima išvardyti ir daugiau, nes konservatorių paslaptis A.Kunčinas sergėjo ne taip uoliai kaip dabar. Bet politikų bendražygių, draugų ar giminaičių įdarbinimo tradicijos ir toliau sėkmingai puoselėjamos. Skirtumas tik toks, kad apie jas visuomenė dabar yra pratinama žinoti kuo mažiau arba nieko.
