Drastiškai padidino priemokas už insuliną diabetu sergantiems pacientams. Paliatyviosios slaugos laiką skandalingai sutrumpino iki dviejų mėnesių. Tai – tik keli pastarųjų mėnesių veiklos epizodai. Didžiosios malkų rietuvės buvo priskaldytos jau anksčiau.
Įvertinti apčiuopiamus ministro V.Andriukaičio darbus nelengva. Mat būdamas nuolatinėje manijos fazėje, kalbėdamas visur ir apie viską jis sudaro veiklaus žmogaus įspūdį. Tačiau dairydamasis užbaigtų darbų supranti, kad nėra apie ką kalbėti, nes jie tiesiog nepadaryti. Tik grasinimai, kalbos, diskusijos, kurios tik dar labiau kiršino medikus ir visuomenę.
Šis į ministro postą sėdęs politikos senbuvis nuo pirmos dienos valstybės poste savo veiklą suvokė kaip žūtbūtinę misiją. O tam reikia tikėjimo ir daug ugningų kalbų, telkiančių lengvatikius gerbėjus.
Pažvelkime į tris jo veiklos objektus: pacientą, mediką ir visuomenę.
Ar ligoniams kas nors pasikeitė? Galbūt poliklinikose sutrumpėjo eilės, gydytojai ėmė skirti daugiau dėmesio ir laiko, efektyvesnis tapo vaistų kompensavimas? Anaiptol, netgi priešingai.
Tai gal medikui kas nors pagerėjo iš esmės? Padidėjo atlyginimas, pagerintos darbo ir tobulinimosi sąlygos, didesnis tapo vaistų pasirinkimas? Kur ten! Kazachstanas, Švedija, Norvegija ir kitos šalys džiaugiasi iš Lietuvos vis sparčiau emigruojančiais medikais.
Tiesa, daugelis gydytojų gavo progą pradėti jaustis prastais specialistais, nes ministro dėka sužinojo, kad yra kolegų, uždirbančių ir po 40 tūkst. litų per mėnesį. Tiesa, tokių yra kelios dešimtys. O kaip jaučiasi visi kiti? Nevykėliai, nes uždirba tik varganus 2 tūkst. litų?
Ministro rūpesčiu visi medikai buvo priversti papildyti savo darbo sutartį sutikimu dėl suminės darbo apskaitos. Kam to reikėjo? Juk ir anksčiau buvo neleidžiama dirbti daugiau kaip 1,5 etato, turėjo būti pertrauka po 24 valandų budėjimo.
Esmė buvo garsiai šaukti apie nuodėmes ir bausmes, nutaisius susirūpinusio tėvo išraišką. Vis tai – dūmų uždanga naivuoliams, nesuvokiantiems Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos tragiškos padėties.
Žinote, kas nutiktų, jei kas nors rimtai pažiūrėtų į reikalavimą bausti gydytojus, kurie dirba daugiau kaip pusantro etato ar po budėjimo eina dirbti į kitą įstaigą? Jeigu tie nubaustieji nustotų tai daryti?
Daugelyje rajono ligoninių užsidarytų ištisi skyriai. Jau dabar sklando istorijos apie tai, kai žmogus skambina į reanimaciją pakalbėti su gydytoju dėl sunkios ir nestabilios giminaičio būklės, o atsiliepusi slaugytoja atsako, kad budintis reanimatologas išvažiavo į miestą pavalgyti, nes dirba nuo penktadienio trečią parą iš eilės. Pagal V.Andriukaičio logiką jį reiktų nubausti ir pašalinti.
Gal kas norėtų patikrinti ir įsitikinti, kad nė viena iš trijų didžiausių Vilniaus privačių gydymo įstaigų nesilaiko šio Darbo kodekso punkto, ir kiekvieną mėnesį galima rasti gydytojų, dirbančių ten po budėjimo valstybinėje ligoninėje?
Gerai, o kaip visuomenė? Gal nuo ministro kalbų pasidarė sveikesnė? Deja, visų amžiaus grupių sveikatos tyrimai tokio stebuklo neliudija. Lietuviai – vis ligotesni, ligos ir mirtis šienauja plačiais mostais.
Šis ministras medžiojo raganas, neišsprendė nė vieno realaus klausimo, kad būtų pagerintas paslaugos prieinamumas, kokybė ir už tai tinkamai sumokėta gydytojams. Priešingai, aiškino, kad 42 daktarai uždirba daugiau nei ministras, o privačiose įstaigose atliekama daug brangių tyrimų, bet nemėgino suprasti, kodėl taip yra.
Ogi labai paprasta – valdiškoje įstaigoje per dieną padaroma dukart mažiau tų pačių tyrimų nei privačioje. Kodėl? Privačioje specialistai turi motyvaciją dirbti, o valdiškoje – ne. Kodėl žmogus eina į privačią? Todėl, kad ten paslaugos ir aplinka neprimena košmaro, iš kurio išrūkome prieš 25 metus.
Tik visiškai sustabarėjęs protas gali mėginti laužyti esminius žmogiškosios prigimties dėsnius pagal savo nupieštas idealaus pasaulio schemas. Kadaise tai darė V.Lenino bendražygiai, šios idėjos dvejus metus buvo gaivinamos ir Lietuvos sveikatos apsaugoje.
Tamsus periodas gal ir baigiasi, tačiau liūdniausia yra tai, kad, net ir nelikus šio entuziasto su kūju, sveikatos apsaugos sistema aižės toliau. Finansinė šalies ligoninių padėtis buvo tragiška dar iki V.Andriukaičio atėjimo.
Jis griuvimą tik paspartino, nes turėdamas tą patį biudžetą padidino etatų skaičių. Tai sudarė dar didesnę skylę bendrame sistemos katile. Veikiausiai dėl šių nerangių mostų teko griebtis dar didesnių kvailysčių su kompensuojamais vaistais (insulino priemokomis).
Ne V.Andriukaičio nuopelnas, kad absoliuti dauguma Lietuvos ligoninių – bankrutuojančios įmonės. Ligonių kasos moka pagal sutartis, ir niekam neįdomu, kiek kas laiko ir kaip ten gydosi. Pinigų suma nuo to nesikeičia.
Sakote, esminėms permainoms per mažai laiko? Žinoma, galėjo ministras tęsti savo eksperimentus iki galutinės pergalės (ar visiško sveikatos apsaugos sistemos žlugimo), įvykdyti įsipareigojimus ir dorai paaiškinti, ką nuveikė, o ne uodegą paspaudęs spūdinti į Briuselį, kur bus galima toliau pūsti rožines miglas.
Ponai ten nustebs išgirdę, kad Vilnius dar sugeba rasti kadrų, kuriems ideali santvarka atrodo ta, kurioje ekonomika buvo ekonomiška, mokyklose veikė stomatologo kabinetai, gydytojus skirstė pagal kategorijas, o kraugeriai spekuliantai tupėjo už grotų.
Vieną dalyką šitas ministras darė tikrai meistriškai. Jis daug kalbėjo. Varguoliams, tamsuoliams ir kitiems savo rinkėjams jis ir dabar atrodo rimtas, veiklus žmogus, kovojantis už pacientų teises, prieš supuvusius „privatininkus“.
Deja, šios Seimo planktono savybės mažai kuo padėjo Lietuvos žmonėms. Panašią naudą gautume vietoj arklio įkinkę į vežimą kalakutą ir ilgai apsimetinėdami, kad paburbuliavęs jis vis tiek kada nors pradės traukti.
Prireikė kone pusės kadencijos, kad Lietuvą valdantys asmenys suprastų: visiems bus geriau, jei šis paukštis išskris į kitus kraštus ir dergs kituose lizduose. Geriau vėliau, nei niekada.
