Apie tai byloja faktas, kad Maskvos Kijevo geležinkelio stoties viešajame tualete šalia pisuarų grindyse neseniai buvo įrėmintos garsių Rusijos kultūrininkų, kurie nepritarė Krymo aneksijai, nuotraukos – šitaip čia jau dabar eksponuojami rusų roko grupės DDT lyderio Jurijaus Ševčiuko, rašytojo Viktoro Šenderovyčiaus, kultinio aktoriaus Olego Basilašvilio ir kt. portretai.
O galbūt Jūs, atostogaujantis ar dar neatostogaujantis skaitytojau, manote, kad V.Putino vardą šioje tualetinėje istorijoje paminėjau visai be reikalo, nes tokią akciją galėjo užmanyti koks nors nesveikos psichikos išsišokėlis, nieko apie tai nežinant naujajam Kremliaus svajotojui? Šalis gi didelė, bepročių daug!
Tai, kad šio tualeto valytojos tikrai „ne prie ko“ galima spėti iš anksto, suprantant kaip tualete su ideologine funkcija išauga valytojos darbo krūvis ir atsakomybė. Kita vertus, nežiūrint to, kad mūsuose dar vis gyvuoja mitas, dabar neretai perkeliamas taip pat ir į Rusijos tikrovės aiškinimus, jog ponas P. nekaltas, o kalta aplinka, būčiau linkęs manyti, kad Rusijoje valdžios vertikalė yra tokia nepajudinama, kad čia niekas nedrįsta net nusičiurkšti be visų patronų patrono leidimo.
Žiū: vienas iš svitos, tarsi grįžtant prie padišachų laikų papročių, bandė net nusižudyti, šaudamas sau į kairę akį, kai Kremliaus padišachas išreiškė savo nepasitenkinimą dėl, reikia manyti, kažkokios smulkmenos.
Nesunku įsivaizduoti, kad tokio specializuoto tualeto atidaryme neužtenka tik perkirpti raudoną juostelę, oi ne. Atvykę į iškilmes aukštieji ponai, regis, turėjo parodyti didžiai reikšmingą, simbolinės vertės pavyzdį „kaip nepataikyti į pisuarą“, sukeldami masinę susirinkusių į iškilmes dalyvių ekstazę. Žinoma, toks renginys ir reginys su slaptu ritualu išrinktiesiem negalėjo būti viešas, kaip ne viešai dar anksčiau buvo apdovanoti žurnalistai, pašlovinę Krymo okupaciją. Tačiau istorija nutyli, ar šiose tualeto iškilmėse dalyvavo pats ponas V.Putinas, ar parodė pavyzdį.
Šis keistas nutikimas daugeliui tikriausiai pasirodys neverta dėmesio smulkmena, tačiau šių eilučių autorių būtent po šio įvykio kaip niekados anksčiau apėmė negera nuotaika, kažkas panašaus į liūdną praregėjimą, kad, nežiūrint visų dedamų pasaulio visuomenės pastangų ir atrodytų atsirandančių vilties prošvaisčių, netikėtai gali pradėti pildytis pačios niūriausio prognozės dėl tolesnių Rusijos pasirinkimų.
Tarsi ir atsitiktinis įvykis byloja apie tai, kad keičiantis laikams ir papročiams, išnešant vienas ir įnešant kitas scenos dekoracijas, mentalitetas išlieka tas pats, orientuodamas pakartoti tuos pačius tragiškus nesusipratimus. Taigi galima sakyti, kad tam tikra prasme Rusijos istorija yra amžinai to paties mentaliteto sugrįžimo istorija, to paties kvaila begalybė.
