Valdančioji dauguma vykdo pažadą iš pareigų atleisti visus – kone pusšimtį – viceministrus, o ne tik tuos aštuonis arba devynis, kurių galvų, remdamasi juoduoju sąrašu, reikalavo šalies vadovė.
Iš pradžių šis veiksmas buvo vertinamas ir kaip gudrybė, juolab kad valdantieji pasišvaistė karingais pareiškimais prezidentės adresu.
Buvo svarstoma, kad prezidentė, grasinusi iš naujo netvirtinti tų ministrų, kurie neatleis esą susitepusių viceministrų, nebeturėsianti jokio preteksto tai daryti.
Valdantieji ne tik neatrodysią pasidavę D.Grybauskaitės šantažui atstatydinti būtent konkrečius asmenis iš sąrašo, bet ir patvirtinus ministrus galės į darbą grąžinti kai kuriuos pareigūnus, į kuriuos nusitaikė prezidentė.
Žinoma, buvo neaišku, kodėl valdantieji nepareiškė aiškios pozicijos dėl įtartinų viceministrų ir jų likimo.
Nepaisant to, koalicijos užmojis atleisti visus atrodė sąmoningas ir apmąstytas.
Bet greitai paaiškėjo: valdantieji greičiausiai ne tik neplanavo didelių gudrybių, bet apskritai nesuprato, ką daro ir kam to reikia.
Mat buvo nepatikslinta, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu ir pagal kokią formuluotę bus atleisti visi.
Įstatymai numato, kad tokie pareigūnai gali netekti darbo netekę politinio pasitikėjimo ar pasibaigus ministrų įgaliojimams.
Yra ir trečias variantas, kuris buvo pasirinktas – savo noru ir šalių susitarimu. Šiuo atveju nepriklausytų ir išeitinė išmoka.
Vis dėlto bet kokiu atveju greičiausiai reikėtų išmokėti pinigus už nepanaudotas atostogas.
Bet kam išvis reikėjo šios makalynės? Juk po prezidento rinkimų Vyriausybei grąžinant įgaliojimus, ministrai ir viceministrai iki jų patvirtinimo laikinai eidavo pareigas, o jokių masinių atsistatydinimų nebūdavo.
Be to, net laikinieji ministrai turi dirbti su komandomis, o ne vieni sėdėti ministerijose. Kaip pasityčiojimas skamba ir atleidimas „šalių susitarimu“, nes po to daugelis tų žmonių vėl bus priimti.
Savaitės pradžioje valdžios viršūnėse „Lietuvos rytui“ niekas negalėjo atsakyti nė į vieną tokį klausimą. Paklaustas apie juridines formuluotes premjeras A.Butkevičius tik mestelėjo, kad „teisininkai suras“.
Bene labiausiai nustebino Vyriausybės vadovo kategoriškas pareiškimas, kad juodajame sąraše esantys viceministrai tikrai negrįš į darbą.
Tad kam išvis buvo reikalingi tie karingi koalicijos ir paties premjero pareiškimai, prieš tai ilgai trypčiojus?
Kad ir kaip būtų, viceministrai nepaliaujamu srautu suskato atsistatydinti „savo noru“. Būtent dėl tokios formuluotės, matyt, galiausiai sutarė valdantieji.
Tiesa, ministerijos detaliau nepaaiškina, ar mokės atleidžiamiesiems kokius nors pinigus ir ar juos vėl priims į darbą.
Tik sveikatos apsaugos ministro postą į eurokomisaro kėdę siekiantis išmainyti V.Andriukaitis paskelbė, kad atsistatydinsiantys viceministrai po kelių dienų vėl sugrįš į darbą ir ši mįslinga procedūra tuo bus baigta.
Šitokia sumaištis, ko gero, atspindi pakrikimą valdančiųjų gretose. Vieni politikai visuomet buvo linkę, kad koalicija aštriau kovotų su prezidente, o kiti, pirmiausia sėdintys aukštuose postuose, buvo už nuolaidžiavimą.
Vienu metu atrodė, kad karingieji jau ima viršų. Bet aiškėja, kad tuo pat metu tiek A.Butkevičius, tiek dalis ministrų karštligiškai ieškojo išeities, kaip įgyvendinti D.Grybauskaitės reikalavimą atleisti jai nepatinkančius viceministrus, todėl stvėrėsi idėjos atleisti visus.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, net pati ši idėja kilo ekspromtu – ją valdančiosios koalicijos posėdžio metu pasiūlė „darbiečiai“, o premjeras iškart su džiaugsmu jai pritarė.
Visa tai dar kartą patvirtina, kad valdančiojoje koalicijoje nėra branduolio, kuris telktų pajėgas, koordinuotų politinius užmojus. Todėl net itin svarbūs sprendimai priimami neapgalvojus galimų padarinių.
Žinoma, reikia pripažinti, kad dabartinę suirutę sukėlė prezidentė, politinei savireklamai pasinaudojusi specialiųjų tarnybų informacija. Tačiau besiblaškantys valdantieji tik dar labiau padidino netvarką.
Negana to, kai kurie socialdemokratai prabilo, kad dabar esą būtų neblogai grąžinti tvarką, kai ministerijose buvo vienas politinio pasitikėjimo viceministras, o kiti ministro pavaduotojai – karjeros pareigūnai.
Mat taip esą ministerijose buvo garantuojamas stabilumas – vadovybė po rinkimų taip smarkiai nesikeisdavo, be to, ten nepatekdavo tik partijų statytiniai.
Tačiau valdantieji, badydami pirštu į dešiniuosius, kurie dabartinę tvarką įvedė 2008-aisiais, nutyli, kad iki tol egzistavusi tvarka buvo įvesta daugiau kaip prieš dešimtmetį į valdžią atėjus kairiesiems.
Kad į ministerijų vadovybėse sunkiau pajudinamus karjeros valdininkų postus būtų galima susodinti daugiau saviškių.
Vargu ar būtų geriausias variantas, jei po šio visuotinio viceministrų apsivalymo prasidėtų partijų interesais pagrįsta ministerijų struktūros reforma. Ji sukeltų dar didesnę politinių rietenų bangą.
