Tokią išradingą idėją palaikė ne tik valdančiosios koalicijos atstovai, bet ir dauguma opozicinės konservatorių frakcijos narių. Jų manymu, politines teises apibrėžiančios pilietybės tiesiog nebeužtenka oficialiam dokumentui, tad būtina leisti pabrėžti dar ir etninę kilmę.
Paklausit, o kas čia blogo? Ar neturėtume išdidžiai įsirašyti, kad esame tikri lietuviai? Rodytume paskui užsieniečiams, kurie stebėtųsi ir galvomis kraipytų, iš kur tiek šaunaus patriotizmo tokioje mažoje skaniųjų cepelinų, puikiojo krepšinio ir gražiausių merginų šalelėje.
Negi dabar gėdysimės šlovingos savo istorijos ir tapatybės? Atsakysiu. Gėdysimės, kad esame užstrigę laike ir manome, kad tautybė, kaip ir religiniai įsitikinimai, yra kažkas daugiau nei paties valstybės piliečio reikalas. Jokie įrašai to nepakeis.
Visgi šis įstatymas gali sukelti tiek chaoso, kurio neišsrėbtų ir plačios kai kurių radikalų gerklės. Vakarų pasaulyje tautybė jau senokai susiliejo su pilietybe, kalbama nebent apie politinę tautą. Kad Lietuvoje tai dar sunkiai suprantama rodo ir nevykusio referendumo organizatorių tautos šauksmas.
Apie kalbos, kultūros, gyvenamos vietos nuspręstą tautybę jau senokai galime pamiršti. Tokios įsivaizduojamos bendruomenės nyksta su kiekvienu spartesniu žingsniu į globalizaciją. Galimybė keliauti, dalintis informacija, perimti tradicijas neišvengiamai lemia kultūrinę asimiliaciją.
Seimas nusprendė, kad tuos kultūrinės tapatybės likučius, kurie dažnai klaidingai tapatinami su politinės valios apraiškomis, reikia surinkti į krūvą ir įstatymo vardu Lietuvos piliečiams leisti atsiskirti į grupeles. Lyg nebūtų buvę maža Lenko kortos, dabar tokių kortų pase bus dešimtys.
Nereikia net sakyti, kokius neapykantos kurstymo klodus įvairaus plauko politiniams klounams suteiks tokia galimybė oficialiame dokumente pabrėžti, kad esi ne tik Lietuvos įstatymams pavaldus pilietis, bet save laikai ir, tarkime, lenkiškos ar rusiškos tapatybės dalimi.
Suprantama, asmeniui, kuris priklausydamas ir kitam kultūriniam laukui, save laiko lojaliu Lietuvos piliečiu toks įrašas nesuteiks jokios naudos. Bet jis puikiai tiks tiems, kurie ir šiaip mėgsta pašūkauti, kam priklauso Lietuva, ar kam ji turėtų priklausyti.
„Tikrieji“ lietuviai galės išdidžiai mojuoti pasu ir sakyti, kad jų politinės teisės yra grindžiamos jų tautine tapatybe, o priešiškų valstybei interesų vediniems atsiras puikus būdas įtvirtinti, kad jie neprivalo demonstruoti lojalumo ir bet kada gali pasinaudoti tautinės skirties koziriu.
Tai taps aukso klodais visokiems tautinių interesų gynėjams, kurie savo didingą antivalstybinę laikyseną išskleidžia kas kartą prieš rinkimus, užtikrinančius jiems šiltą postą Europos parlamente, frakciją Seime ar įtaką savivaldybėje.
Jau esu minėjęs, kad privalome kuo daugiau mokytis iš geriausios valstybės pasaulyje – Jungtinių Amerikos valstijų. Šis tautybės skelbimo įstatymas - dar vienas pavyzdys, kurį galiu pasitelkti. Pats metas išmokti, kad mus vienija ne tautinis tapatumas, o laisvos ir demokratiškos Lietuvos idėja.
Kai išmoksime švęsti ne tik savo, bet ir kitų unikalumą, atskirti jį nuo politinių teisių ir galios sprendimams, tada pagaliau pajusime, kad artėjame link amerikietiškos svajonės savo šalyje. Kol kas Seimas elgiasi taip, kad piliečiai ribotų save, o ne jaustųsi bendro tikslo dalimi.
Jei jau Lietuvos piliečio pase, kuris, bent jau iki šiol maniau, reprezentuoja mano politines teises, rašysime ir kultūrinius, kalbinius ar gimimo vietos lemtus skirtumus, tai kodėl nepažengti toliau ir politikos nesukergti su kitomis įsivaizduojamomis bendruomenėmis.
Lietuvoje, kuri skirstys savo piliečius taip, aš galėsiu pasiskelbti ir džedajumi, ir hobitu, ir net Švyturio šalies gyventoju. Ir koks iš tiesų skirtumas, jei pilietybė nebebus vieninteliu dalyku, kuris mane apibrėžia valstybės akivaizdoje.
