Juk nesvarbu nuo ko viskas prasidėjo, kur yra veiksmas, o kur – atoveiksmis, kas prieš ką, svarbu paklausti - kodėl turėtume palaikyti nekaltų palestiniečių žudymą bei genocidą, ar ne? Jei to klausiate - sveikinu.
Jūs jau išaugote jumyse ne taip jau ir giliai tūnojusio, gal tik kartais prie butelio ar tautinio cepelino netoliese išvydus rabiną nusikeikusio, interneto komentaruose į kumštuką tulžį liejusio antisemito marškinėlių su užrašu „tu paimki pagaliuką ir muški tą žyduką". Jūs tapote tikru europiečiu, kuris paslėpė savo atvirą panieką žydams ir ją pakeitė subtilesniu moralizavimu apie „abi puses".
Taip, jūs, galbūt apie Palestiną ir jos kančias tik skaitęs kairuoliškuose pamfletuose, o gal net ir pabuvojęs Vakarų Krante europietis susirūpinusio žmogaus teisių gynėjo išraiška veide aiškinate, kaip negali elgtis Izraelis, kaip viską reikia spręsti sėdant prie derybų stalo.
Tūkstantmečių senumo konfliktą jūs siūlote užgesinti raudonos spalvos lapeliais su skambiais lozungais „Laisvę Palestinai!” ir mojuodami „arafatkėmis" – musulmoniškuose kraštuose populiariomis skaromis.
Bet taip gaisras negesinamas – lapeliai ir skaros dega ir jūsų pastangos nieko nekeičia. Iš esmės Šventojoje žemėje jokios derybos nieko pernelyg nekeičia, tik leidžia įvairioms delegacijoms pasivažinėti po pasaulį, paspausti rankas prieš kameras.
Iki kito palestiniečių teroro išpuolio, iki kito Izraelio „neproporcingos jėgos atsako" – Izraelis, kaip patys sako kai kurie žydai, kas kelerius metus privalo Gazoje „nušienauti žolę". Skamba ciniškai, juolab, kad tokie žmonių pašienavimai neretai sutampa su Izraelio rinkimų ciklu – pabombarduoja Gazą ir kelerius metus sąlyginai ramu.
Tačiau mums vis tiek sunku suvokti kodėl taip vyksta ir niekas nesikeičia. Na kodėl jie ten pjaunasi? Kodėl Izraelis turi bombarduoti, o palestiniečiai – kentėti (o būtent tokį vaizdą galima susidaryti iš palestiniečiams prijaučiančių šaltinių), kodėl negali būti taikos?
Manyje tūnantis socialinių reiškinių stebėtojas primena: ar ne paradoksalu, kad niekas kitas taip nesuvienija kairuolių bei neonacių, kaip neapykanta Izraeliui? Bet pastebiu ir kitką - jumyse tūnantis antisemitas vėl ima viršų.
Kaip neišvengiamas atsriaugėjimas pro burną lenda „tie purvini žydai, okupavo Palestinos žemę, jiems vis negana, jiems reikia karo ir nekaltų žmonių kraujo – macus keps". O kaipgi. daugelis taip šneka. Žinoma, tūkstančiai metų komplikuotos istorijos jums nesvarbu.
Apie tai, ko gero, nenorite kalbėti. Kaip ir apie žydų tautos kančią, Jungtinių Tautų pripažintą Izraelio valstybę, kurios nepripažinę užpuolė, kelis karus prapylė ir dėl to žemių neteko arabai. Ir apie palestiniečius – kaip išgalvotą tautą – tuos pačius arabus, nežinia ar norėsite ką girdėti.
Jūs geriau paklausysite seno nukvakusio menininko, kuris apie geopolitiką ir istoriją nieko nenutuokia, užtat garsiai kliedi apie tai, kaip Lietuva turėtų prisiminti savo istoriją ir pripažinti Palestinos nepriklausomybę.
„Laisvę Palestinai!" – į tai sucypia būrelis arafatkėmis apsikarsčiusių, Palestinos vėliavomis mojuojančių čegevaristų. Ir drįsta lyginti palestiniečių svaičiojimus apie nepriklausomybę su Lietuvos kova 1991 metais. Laimei Lietuvos diplomatams užteko proto nekreipti dėmesio į tų spygautojų balsus, kuomet JT buvo balsuojama dėl dalinės palestiniečių nepriklausomybės.
Žinoma, argumentų klausytis nereikia. Nesvarbu, aišku, kad Loreta Asanavičiūtė nesisprogdino autobuse, kaip palestiniečių teroristai, o Sąjudžio mitinguose nebuvo klykiama "mirtis rusams", nešaudyta iš vaikų darželių ar Vilniaus arkikatedros į Rusijos miestus, kaip tai daro raketomis Izraelį terorizuojantys palestiniečių teroristai.
Pabrėžkime tiksliai - būtent palestiniečių teroristai, o ne visi palestiniečiai. Daugelis juos ginančių nė nėra buvę palestiniečių teritorijose. Ir pabrėšiu - pats buvau, mačiau, kokias pilaites statosi ir naujausias palydovines lėkštes „pabėgelių stovyklose" kabina „vargšai palestiniečiai". Tad guoskite vieni kitus apie jų kančią.
Jų rėmėjai bei neutralaus stručio pozą priėmę europiečiai-katinai leopoldai sako: "išklausykime abi uses, nes abi pusės yra savaip teisios". O aš sakau: mokėkime atskirti, kur tikrai verta išklausyti abi puses, o kur tėra bailių ir veidmainių bandymas gauti tribūną.
Manau, kad atėjo laikas Lietuvai išdrįsti pasakyti - be lemenimų apie tai, kaip „mes smerkiame smurtą, bet raginame sėsti prie derybų stalo", o aiškiai: "mes remiame Izraelio veiksmus Gazoje, vienintelė kalba su teroristais gali būti tik jėgos kalba. Raginame visą ES tai pripažinti." Nuo to mums bus ir naudingiau, ir, išdrįsę nors kartą tai pripažinti būsime teisiųjų pusėje.
Ne todėl, kad būtume kur nors sulindę į minkštą žydo ar amerikiečio vietą, kuo mus skuba kaltinti be kalėjimo „paniatkių" pasaulio suvokti nesugebantys veikėjai, o todėl, kad Izraelis yra teisus, turi teisę gintis ir daro viską teisingai. Nes alternatyva -- tas bekiaušis strutis, kuris kiša galvą į smėlį.
O jei ši alegorija jums nepatinka, įsivaizduokite kur kas paprastesnį vaizdą. Gulite sau Palangos paplūdimyje, valgote čebureką ir staiga sukaukia sirenos - iš kaimyninio Kaliningrado, kurio gyventojai nori jus nušluoti nuo žemės paviršiaus atskrieja „Gradai" - tokios nelabai taiklios, bet mirtinos raketos, kurias priešraketinė sistema gal ir perims, o gal ir ne.
Nerizikuojate - čiumpate savo zirziantį pyplį į vieną ranką, amsintį jorkšyriuką - į kitą, čebureką -- į dantis ir pasileidžiate į pirmą pasitaikiusią slėptuvę.
Toks pats vaizdas kartojasi Vilniuje, kai Geležinio Vilko gatvės kamštyje įstrigę žmonės išgirsta sirenas - slėptis gali tik susigūžęs šalia automobilio ir betoninės sienos, o tuo pat metu iš stiklinių biurų daugiaaukščių tekini į garažus skuodžia apie tai „Facebook" skubantys paskelbti vilniečiai. Skamba kažkaip nesuvokiamai? Žinoma.
Ir ne tik todėl, kad Lietuvoje sirenos neveikia, evakuacijos planų nėra arba apie juos nedaug kas žino, o raketų pavojus kasdien neskelbiamas. Mes, gyvenantys taikioje Europoje, nepagalvojame, kad taip gali būti. O štai Izraelyje toks vaizdas - kasdienybė. Pagalvokite apie tai minutėlę ir tada atsakykite sau - prie kokio derybų stalo norėtumėte sėstis su žmonėmis, kurie taip su jumis elgiasi?
Neverta net kreipti dėmesio į tuos, kurie sako, kad visa tai - žydų sąmokslas, tai jie esą laido tas raketas į save, jie nužudė tris Izraelio naujakurių paauglius, jie nori karo. Tamsus antisemitizmas yra nepagydomas.
Tad kokios gali būti derybos su teroristais - o juk Izraelio bombarduojamą Gazą valdanti „Hamas" yra ne kas kita kaip teroristinė organizacija - tą pripažįsta ir su palestiniečiais derėtis vis pasiūlanti ES. „Hamas" raketas leidžia iš vaikų darželių, mečečių, dangstosi civiliais, o tada prieš kameras juos aprauda, nes kad ir kokie būtų taiklūs Izraelio ginklai, nekaltų aukų deja nepavyksta išvengti.
Galų gale „Hamas" užuojautos nejaučia net buvę sąjungininkai, kurie palestiniečius rėmė pinigais bei ginklais - Iranas, Egiptas ir Sirija nutraukė bendradarbiavimą su „Hamas". Tad nusimeskite, dviveidžiai, savo rūpesčio iškamuotą veidą, kuriame sustingusi siaubo išraiška dėl neva skerdžiamų palestiniečių, paklauskite savęs, kodėl tai vyksta.
Žinoma, jūs sakysite, kad esu beširdis. Ir dar pridursite, kad smurtas neišgydo smurto, tik jį skatina, ugdo naują neapykantos pritvinkusią kartą. Niekai.
Taip, Izraelio atsakas - bombarduoti teroristus, kad šie nurimtų porai metų nėra idealus, tai kruvinas, nekaltų aukų reikalaujantis ir politinių išskaičiavimų kupinas veiksmas. Bet kaip sakė vienas izraelietis - pasiūlykite kaip reikėtų daryti geriau.
Ne, izraeliečiai savo žemės, kurioje gyveno ne tik PRIEŠ tūkstančius metų, bet ir visą tą laiką iki valstybės sukūrimo arabams neatiduos. Jie statys nausėdijas ir galės sugyventi taikiai su arabais, bet vos tik šie panorės eilinį sykį žudyti žydus ir išstumti juos į jūrą - vėl liesis kraujas.
Ir niekas ten nesikeis. Bent jau tol, kol palestiniečiais save vadinantys žmonės, jaunoji jų karta ims būtent save mylėti ir gerbti labiau, nei nekęs izraeliečių. Tada gal ir bus toji, kaip siekis deklaruojama bei iš pat pradžių kurta dviejų tautų valstybė. O kol kas bus karas ir jame nėra šventųjų, bet yra teisioji pusė. Nebijokite to pripažinti.
