Kokie bus valdančiosios koalicijos santykiai su Prezidentūra ir antrąją kadenciją pradedančia D.Grybauskaite, parodo ne tiktai inauguracijos išvakarėse vykusios ir toliau vyksiančios kovos dėl viceministrų istorija, bet ir kai kurių politikų pareiškimai.
Viena įtakingų socialdemokračių, prezidentės iš ūkio ministro posto išversta B.Vėsaitė savaip pasveikino prezidentę pareiškimu, kad ši rodanti panieką partijoms.
Tokio B.Vėsaitės vertinimo sulaukė šalies vadovės veto Seimo priimtoms Viešųjų pirkimų įstatymo pataisoms, pagal kurias partijos gali paslaugas ir prekes be konkurso įsigyti tuomet, kai jas perka ne už biudžeto dotacijas, o už partijos surinktus nario mokesčius, aukas, veiklos pajamas, dovanas.
Prezidentės čia įžvelgtą landą korupcijai ir privilegijas socialdemokratė pavadino ne tik biurokratiniu priekabiavimu, nes nebiudžetinės sumos yra nedidelės, bet ir demonstratyvia panieka partijoms apskritai.
Vis dėlto tikras paminklas politiniam absurdui – kelias dienas vykęs viceministrų atsistatydinimų vajus, kurį dar paįvairino durimis trinktelėjęs prezidentės labiausiai kritikuotas „darbiečių“ žemės ūkio ministras V.Jukna.
Valdantieji iš pradžių net neišsiaiškino, kokiu teisiniu pagrindu atleis visus viceministrus, kiek tai gali kainuoti biudžetui ir kaip dirbs ministerijose vieni laikinai eiti pareigas likę ministrai.
Negana to, premjeras A.Butkevičius išrėžė: juodajame sąraše esantys 8 viceministrai tikrai nesugrįš į darbą, taip nusilenkdamas prezidentei, pareikalavusiai juos išmesti.
Tokiu atveju kam apskritai reikia atleisti visus „savo noru“? To nesuprato nei daugelis pačios valdančiosios koalicijos politikų, nei, žinoma, tie viceministrai, kurie su jokiais sąrašais neturėjo nieko bendra.
Akivaizdu, kad šis vajus – ir bendros sumaišties valdančiojoje koalicijoje atspindys.
Vieni politikai, pavyzdžiui, B.Vėsaitė, visuomet buvo už griežtesnę laikyseną prezidentės atžvilgiu, o premjeras ir kai kurie įtakingi ministrai – už nuolaidas.
Regis, „darbiečių“ ekspromtu pasiūlytą idėją atleisti visus viceministrus premjeras palaikė įžvelgęs galimybę ir laimėti laiko, ir po to spausti ministrus, kurie išvis nenorėjo atleisti pavaduotojų arba planavo juos iškart priimti iš naujo.
Kad tokia problema tikrai egzistavo, paaiškėjo vakar, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguota energetikos viceministrė R.Cytacka vienintelė nepasitraukė iš posto.
Viena vertus, ji visuomet buvo prezidentės ir premjero taikiklyje, kita vertus, buvo aršiai ginama savo partijos.
Taigi vakar dar nebuvo aišku, kuo šis R.Cytackos iššūkis baigsis energetikos ministrui J.Neverovičiui ir visai koalicijai.
Šitoks aukščiausio valstybinio lygio cirkas tarsi signalizuoja, kad besistumdančių valdžių fronte nebus nieko ypač naujo ir po inauguracijos.
Prezidentė, nors toliau greičiausiai neturės galimybių sugriauti bent jau skaičiumi įspūdingos Seimo daugumos, naudosis kiekviena proga paspausti valdančiąją koaliciją. O tokių progų pamėtės arba patys valdantieji, arba specialiosios tarnybos.
Juk ką dar naujo, be galios demonstravimo, kovojant su įvairiais „šešėliais“ ar neįvardijamais oligarchais gali sugalvoti dabartinė šalies vadovė?
Beje, tai jau parodė ir jos rinkimų kampanija, ir inauguracijos išvakarėse paskelbta pirmosios kadencijos darbų ataskaita.
Tai išmarginta skaičiais kopija liaupsių sau, kokias Prezidentūra skelbė kiekvieno metinio pranešimo arba kiekvienų naujų kadencijos metų išvakarėse.
Anksčiau aptarti nenormalūs valdžios šakų santykiai jau ima tiesiogiai atsiliepti ne vienai svarbiai šalies gyvenimo sričiai – stringa neatidėliotini sprendimai arba atsiranda prieštaringi užmojai, tokie kaip idėja leisti mokesčių inspektoriams sekti visų piliečių finansus.
Antai Seimo vis atidėliojama Tautinių mažumų įstatymo epopėja jau virsta absurdu.
Iki tolimo rudens vėl įstrigo ir išties naudingas siūlymas bent perpus mažinti greitųjų kreditų palūkanas.
Bet galima pasiguosti bent tuo, kad iš politinės košės, kurią vis pabando užvirti aukščiausi politikai, vis dėlto kartais atsiranda ir visuomenei naudingų dalykų.
Pavyzdžiui, užvakar Seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias teismas žurnalistą atskleisti informacijos šaltinį galės įpareigoti tik specialiame posėdyje išklausęs jo argumentus ir tik tada, kai kitomis priemonėmis sužinoti, kaip nutekėjo slapta informacija, nebus galima.
Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad krata ir poėmis žiniasklaidos atstovų darbo ar gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėse, siekiant atskleisti informacijos šaltinį, galės būti atliekami tiktai dalyvaujant žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimo įgaliotam atstovui arba žiniasklaidos atstovo pasiūlytam kviestiniui.
Tokios pataisos buvo pasiūlytos po Prezidentūrą sukrėtusio slaptos informacijos nutekėjimo skandalo, per kurį teisėsauga krėtė niekuo dėtų žurnalistų namus ir masiškai klausėsi jų pokalbių.
Galima daryti išvadą, kad valdžios žmonės išties sujunda nuveikti ką nors konstruktyvaus dažniausiai tik po kokio nors didelio skandalo ir kai būna išsigandę dėl savo kailio.
Tai jau tampa savotišku mūsų didžiosios politikos dėsniu.
Apžvalgininkas
