Siūlomas paminklas – ne jo autoriaus, žinomo skulptoriaus klaipėdiečio Klaudijaus Pūdymo, o Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) kolektyvinė idėja. Pastebėję, kad vieninteliame šalies uostamiestyje stinga marinistinės dvasios meno kūrinių, būsimieji jūros darbuotojai pasišovė ištaisyti šią klaidą: siūlo pastatyti paminklą undinėlei – legendomis apgaubtai mistinei būtybei, ne visada gerai sutariančiai su žmonėmis, ypač su jūrininkais, kurie be leidimo braunasi į svetimas valdas.
Iš pradžių undinėlę norėta įkurdinti M.Mažvydo pėsčiųjų alėjoje, ant akmeninio suolo. Kitus ten esančius suoliukus Klaipėdos pramonininkų asociacijos iniciatyva jau papuošė nedidelės figūrinės ir dekoratyvinės skulptūros - jomis dabar grožisi ir miesto gyventojai, ir atvykstantys svečiai. Įvairių įmonių, visuomeninių organizacijų, net ir privačių asmenų paaukotomis lėšomis sukurti meno kūriniai - jų dovana Klaipėdai. Jūreivystės mokykla sumanė padovanoti miestui undinėlę.
Vėliau imta svarstyti, ar uodeguotos būtybės gali sėdėti ant suoliukų viešose miesto erdvėse ? Jūroje šėliojančios undinės kartais įsipainioja į žvejų tinklus, drąsesnės inkarų virvėmis įsliuogia į burlaivių denius, tačiau išlipti į krantą ir ten užmegzti glaudesnes pažintys su žmonėmis jos vengia.
Pastebėta, kad undinėms labiau patinka būti arčiau vandens, kad pabaidytos ar supykusios bet kada galėtų nerti atgal į gimtąją stichiją. Atplaukusios į Palangos, Karklės arba Melnrangės paplūdimius undinės dėl savo išskirtinės kūno sandaros ir kitokių objektyvių priežasčių net ir labai norėdamos turbūt niekaip nenurėpliotų iki M.Mažvydo pėsčiųjų alėjos.
Baimindamiesi prasilenkti su tikrove projekto sumanytojai K.Pūdymo kuriamai 160 centimetrų aukščio ir 180 centimetrų pločio marinistinės tematikos skulptūrinei kompozicijai "Undinėlė" atrado kitokią, galbūt net ir patrauklesnę vietą – šalia Biržos tilto dunkso neišvaizdi betono aikštelė, kuria naudojasi meškeriotojai. Laiptais nusileidę nuo Danės krantinės prie pat vandens smalsuoliai į Klaipėdą atplaukusią undinėlę galėtų apžiūrėti iš arčiau, pabendrauti su ja, nusifotografuoti.
„Puiki vieta tokiam darbui - iš viršaus skulptūrą matytų Biržos tiltu žingsniuojantys praeiviai. Ji atsivertų ir nuo krantinės, būtų pastebima iš kito upės kranto. Undinėlę specialiai pasodinau ant žvejų tinklą primenančio ažūrinio suoliuko. Žmonės galėtų prisėsti šalia jos, įsiamžinti. Skulptūra prie vandens niekam netrukdytų, upės ir krantinių panoramos neužgožtų“, - tvirtino K.Pūdymas.
Mintis šitaip pagražinti Danės pakrantę sudomino uostamiesčio merą liberalą Vytautą Grubliauską. Tačiau viešose erdvėse statomų paminklų projektus vertina ne tik liberalūs politikai, bet ir savivaldybės administracijos Miesto įvaizdžio komisija. Jai undinėlė irgi neužkliuvo. Buvusios kultūros viceministrės Nijolės Laužikienės vadovaujamos komisijos ekspertai pasveikino autorių - pareiškus tik keletą ne itin reikšmingų pastabų iš esmės pritarta siūlomo meno kūrinio idėjai.
Visiškai kitaip K.Pūdymo darbą vertino reiklūs uostamiesčio urbanistikos ir architektūros specialistai. Susirinkę į posėdį jie autoriui surengė egzaminą - užvertė klastingais klausimais, kalė prie kryžiaus piršdami kitokius skulptūros variantus.
„Kodėl undinėlės žvilgsnis nukreiptas į vandenį? Gražiau atrodytų, jeigu ji pakėlusi galvą ir žiūrėtų į Biržos tilto atramas. Aikštelę vertėtų aptverti, o figūrą pasukti į kitą pusę. Arba užkelti ją į viršų, o geriausia - pasodinti Danės krantinėje ant suoliuko. Tada ir žmonėms čia būtų saugiau - vaikštinėdami ir spragsėdami fotoaparatais šalia skulptūros jie nenuvirstų į vandenį“, - patarimų autoriui nešykštėjo urbanistikos ekspertai.
Vieniems atrodė, kad undinių tokioje vietoje išvis nereikia - erdvės prie senojo Biržos tilto ir taip užpildytos meno kūriniais, suoliukais su vardinėmis lentelėmis. Kitiems nepatiko, kad undinėlės liemuo laibas kaip smilga, o akys įtartinai siauros - gal ne mūsiškė, o emigrantė, nelegaliai atplaukusi iš kokios nors Pietryčių Azijos jūros ? Reikliai įvertintas ir moteriškos išvaizdos skulptūros biustas, žvynuotos uodegos pelekas, kitokios kūno dalys.
Sumanyto kūrinio idėja, ekspertų nuomone, irgi nėra originali - kai kuriems K.Pūdymo skulptūra primena kitą anapus Baltijos Kopenhagos centre ant akmens sėdinčią undinėlę, pažįstamą visam pasauliui.
Ta proga ekspertai prisiminė dar vieną anksčiau polemikos ugnį įplieskusį darbą - klaipėdiečio skulptoriaus Sergejaus Plotnikovo kūrinį "Vaiduoklis", jau pastatytą prie Danės, šalia pasukamo Grandinių tilto. Gobtuvu apsimaukšlinusio, iš upės ant krantinės besiropščiančio senojo Memelburgo pilies vaiduoklio išvaizda ir tada ne visiems patiko. Tačiau būtent šis kūrinys vėliau įtrauktas ir populiariausių, turistus labiausiai traukiančių atraktyvių pasaulio skulptūrų dvidešimtuką.
„Tiek kritinių pastabų ir įvairių pasiūlymų nebuvau išklausęs per visą savo karjerą. Kiek žmonių - tiek skirtingų nuomonių, kiekvienas kūrinį mato savaip, o visiems įtikti tiesiog neįmanoma“, - po susitikimo su uostamiesčio urbanistais ir architektais, kurie mistinių būtybių gyvenimą, jų kūno anatomiją išmano nė kiek ne blogiau nei skulptoriai, prakaitą braukė K.Pūdymas
Galiausiai architektai pritarė siūlomai skulptūros vietai, tačiau pareikalavo, kad autorius toliau tobulintų savo kūrinį, keistų jo išvaizdą, nors A.Pūdymas ir aiškino, kad pateiktas modelis, vizualizacijos nėra baigtas darbas. Kai kurie ekspertai netgi užsiminė apie galimybę skelbti konkursą – tada, anot jų, ir paaiškėtų kokiai undinėlei verta skirti vietą prie Biržos tilto.
„Klaipėda – ne Kopenhaga, kur undinėlę plauna bangos“, - tvirtino K.Pūdymas. - Tenykštė primena garsios Christiano Anderseno pasakos heroję - apsvaiginta meilės danų undinėlę, norėjusią pavirsti žmogumi. O mano darbas – lietuviškos tematikos, mėginu žaismingai interpretuoti mitą apie Jūratę ir Kąstytį. Kitokia legenda, kitokia ir skulptūros išvaizda. Norėjau, kad klaipėdietiška undinėlė būtų patraukli, prieinama miestiečiams ir turistams, žadintų malonias emocijas“.
Bene labiausiai K.Pūdymą suglumino vieno žinomo uostamiesčio dailininko marinisto noras, kad undinėlė kaip žuvėdra kiurksotų upėje ant įkalto medinio stulpo. „Per potvynius Danės vandens lygis pakyla iki metro, užtvindomi senamiesčio pastatų rūsiais. Kaip atrodytų skulptūra, kai patvinusioje upėje kyšotų tik jos galva. Vidaus vandenų inspektoriai niurnėtų, kad undinėlė kelia grėsmę saugiai laivybai, kateriams ir jachtoms trukdo priplaukti prie krantinės“, - sielojosi autorius.
K.Pūdymas stebisi, kodėl urbanistai nenori pastebėti kitame Danės krante prie Biržos tilto išrikiuotų plastmasinių katamaranų, varganų pramoginių laivelių, savininkų neprižiūrimų ir kartais nugarmančių į upės dugną: „Verslo objektams, darkantiems krantinių vaizdą, vietos prie vandens negaila, o menininkų kūriniai gujami iš uostamiesčio centro“.
Autorius prisipažino, jog kurdamas skulptūrą ne kartą tarėsi su etnologu Libertu Klimka, kuris jį patikino, kad undinės - ne tokie jau ir blogi sutvėrimai. Jos ne tik šaiposi iš jūrininkų, vilioja juos į spąstus, bet kartais ir maloniai bendrauja su žmonėmis. Žvejo sūnų Kąstytį pamilusi undinė Jūratė netgi tapo jo išrinktąja. Tiesa, ši meilės istorija baigėsi tragiškai – staiga užsirūstinęs Perkūnas sugriovė gintaro rūmus Baltijos dugne, kuriuose gyveno pora.
K.Pūdymas undines ir kitokias mistines žemės bei vandenų būtybes pažino dar anksčiau, kai kūrė kitą skulptūrinę kompoziciją Druskininkams. Dvejų grakščių, rankomis susikibusių bronzinių merginų figūros tarsi vijokliai stiebiasi aukštyn Nemuno skardyje, šalia neseniai pastatyto tilto per Nemuną. Tai - laumės, gydyklų parke prigludusios prie akmeninės arkos. Jos saugo iš žemės gelmių srūvantį, nuo seno gydomosiomis galiomis garsėjantį mineralinio vandens šaltinį.
„Ketinau tas gražuoles pavadinti nimfomis, bet vėliau prisiminiau lietuvišką mitologiją, laumes – būtybes, globojančias tyro vandens šaltinius, ežerus ir upes. Laumės - upių mūsų undinėlės, su jomis žmonės susitinka ir Nemune. Senais laikais Gardine netgi buvo leidžiamas poilsiautojų pamėgtas laikraštis “Druskininkų šaltinių undinė“, – praeitį prisiminė K.Pūdymas, tuomet kūrybiniame konkurse dėl skulptūros Druskininkų parke pastatymo nurungęs vienuolika kitų pretendentų.
Menininkas nenusimintų, jeigu undinėms neatsirastų vietos prie Danės: „Ne bėda, jos - labai vikrios ir paslankios būtybės. Tokioms vieni juokai įsliuogus į Kuršių marias nusigauti iki Nemuno žemupio. Anksčiau taip ir būdavo: plakdamos uodegomis vandenį plaukdavo aukštyn prieš srovę, žvalgydavosi ir apsigyvendavo labiausiai patinkančiose upėse ir ežeruose “.
