Puiku, jei dar ir negalėtų jis teisėtai vartyti knygų, sklidinų dieviškų Omaro Chajamo eilių apie gyvenimo džiaugsmą, moteris ir vyną.
Naujam draudimų paketui tiktų ir amžiaus cenzas nekaltybei prarasti – irgi ne anksčiau nei stuktelėjus 21. Nes dar dvidešimtmetis individas – fiziškai, protiškai, socialiai neįgalus. O va nuo 21-erių jis akimirksniu visapusiškai subręsta, surimtėja, tampa atsakingas ir tuomet gali pradėti ūžti kiek geidžiamas, kad net ausys klabės.
Kol kas toks scenarijus atidėtas. Šiandien aštuoniolikmečiams leidžiama pasijusti suaugusiais. Vadinasi, mokyklą baigę ir savarankišką gyvenimą pradėję kurti jaunuoliai pas mus dar nėra laikomi beviltiškais atsilikėliais. Tačiau juos lydi viena, su įstatymais niekaip nesusijusi problema.
Antai kai tik savaitgalis, krautuvėse žvanga alaus skardinės, iš girtų arba pagiringų vaikėzų rankų išslysta ir triukšmingai dūžta starkos buteliai, o smirdantys jų likučiai skrieja į aplinkinių pirkėjų krepšius. Kasas drebina pramogautojų žvengimas.
Viešosios erdvės, barai būna prikimšti ir solidesnio amžiaus dėdžių bei tetų – apspangusių, nusišnekančiaų, besiseilėjančių čia ir dabar. Pilna svirduliuojančių dievobaimingų artojų ir bažnytkaimiuose po atlaidų. Tiksliau, Lietuvoje laisvalaikis su daug alkoholio – ne norma, ne įprastas reiškinys, o kažkas daugiau ir natūraliau už savaime suprantamą dalyką.
Pastebėjau, kad apsvaigę žmonės labai išsigąsta, kai kompanijoje atsiranda bent vienas keistuolis, kuris atsisako kartu išgerti „bent simboliškai“. Tada kas nors, prisimerkęs ir šiek tiek suraukęs kaktą, tarsi įtardamas paslaptį, tikslinasi: „Kodėl tu negeri?“. Kai pašnekovas išgirsta atsakymą klausimo pavidalu: „O kodėl tu geri?“, jį trenkia dar didesnė nuostaba.
Na, toks pokalbis – ne bėda. Suaugę – nors nebūtinai subrendę – žmonės toleruoja ir abstinentus. Labiausiai neramina tai, kad lietaus krašto sūnums ir dukterims, kad ir kokiuose pasaulio kemsynuose ar tundrose jie lenktų nugarą, o po to girtautų, baisesnis ir keistesnis dalykas, tiesiog nuokrypis atrodo apsieiti be svaigiųjų gėrimų, negerti jų, nei juos pliumpinti.
Tauta nusirėžė iki tokio lygio, kad reklaminiu renginio šūkiu gali tapti „koncertas be alkoholio!“. Kokia egzotika visą vakarą – ne visą vasarą, o vakarą – praleisti be alaus, sidro ar šampano! O kokia egzotika, tarkim, negirtam vaikinui „pakabinti” irgi negirtą merginą.
Tai ir be jokių statistikų liudija, kad alkoholis teka mūsų visuomenės kraujyje. Atskiestas juo ir mąstymas. Prisipažinkite: jeigu dieną gatvėje pakrūmėje pamatytumėte vemiančią moterį, pirma kilusi mintis būtų – nusitašiusi. O kad ji galbūt nėščia, serga migrena, bulimija ar apsinuodijo salotomis iš prekybos centro (arba specialiai užvalgė tokių salotų, nes serga bulimija), nė nešvystelėtų.
Kitas pavyzdys: kai viešojoje erdvėje sužaibuoja žinia apie garsų žmogų, partrenkusį pėsčiąjį, be jokių tyrimo išvadų įvykis iškart išpučiamas promilėmis – avarijos kaltininkas buvo padauginęs. Nė nedingteli, kad vairuotojas padarė šiurkščią klaidą dėl streso, kurį sukėlė neprognozuojamas pėsčiasi, arba, tarkime, ištiktas ūmaus sveikatos sutrikimo.
Žinoma, vadinamieji stereotipai gimsta ne iš tuščio oro, o iš bendrų tendencijų. Tačiau žmonės nė nepajaučia, kad turi įprotį kitus, kurių visai nepažįsta, bei situacijas vertinti primityviai – pagal save, savo patirtį. O ji dažnai būna tokia: penktadienis, sunkaus darbadienio pabaiga, Kūčios, krikštynos, šventinės gatvės minios būtinai gausiai aplaistomos arba užliejamos.
Kurių galų žmogui prisisrėbti tiek, kad nepataikys ant kėdės ir vošis sėdyne ant grindų, pasiruošęs šlapintis tualete, pamirš užsidaryti duris, po to susimuš su švogeriu, kolegai gribštelės peiliu, permiegos su pussesere ar įtėviu, o ryte, besikrapštydamas traiškanas, pakraupęs tik spėlios, kas galėjo įvykti?
Tik išsipagiriokite ir baikite kaltinti rusą, depresyvų orą ir mažas algas. Šia blogybių trejybe teisintis ir guostis – atgyvena. Nepavyks ir supilti visos atsakomybės reklamai. Visų pirma, retai kada, o gal ir niekada, apie lietuvišką alų paleidžiama reklama, kuri savo galia prilygtų hipnozei. Paprastai ji būna tokia skysta kaip ir pats gėrimas. Antra, ir be tiesioginės reklamos žmonės pripranta prie žalingų, priklausomybę skatinančių malonumų.
Taigi jūsų ir toliau vis nepaleidžia klausimas, kodėl girtuokliaujate. Priežasčių labai giliai rausti nebūtina. Per mėgavimosi etapą, kuomet liguista priklausomybė dar tik grūmoja, svaigiųjų skysčių vartojimas iki pusiausvyros netekimo yra viso labo bandos įpročio atspindys, kai taip elgiuosi tik dėl to, kad šitaip elgiasi kiti.
Nuolatiniai alkoholio siurbikai ir tie, kas netrukus seks jų pavyzdžiu, net nemato reikalo įsivaizduoti, jog įmanoma ir visai smagu bendrauti bei linksmintis blaiviems. Jiems tai skamba kaip lėkštas anekdotas.
Tuo metu suaugę, šiurpstantys nuo stipriuosius eliksyrus litrais maukiančių nebrendylų, nepastebi, kad vulgarios girtuoklystės madas jaunajai kartai patys ir diktuoja. Susirūpinę piliečiai dėl savo atžalų kvailiojimų kaltina mokyklą, sistemą, verslininkus. Žinoma, labiausiai žiniasklaidą. Pastaroji, kuri tėra virškinamasis visuomenės nuotaikų bei kaprizų traktas arba veidrodis, dažnai lieka kalčiausia. Bet tik ne tėvai.
Tik ne tie, kurie savo dukrytes ir sūnelius tempiasi į suaugusiųjų balius su degtine. Tik ne tie, kurie ją su šeimos draugais lupa saulės atokaitoje paplūdimy arba paėję giliau į kopas. Tik ne tie, kurie per trimečio gimtadienį mažiesiems šventės dalyviams kiša susidaužti mikimauzais išmargintas stiklines, sklidinas sintetinių vaikiško šampano purslų.
Jei neturite valios atsispirti girtuokliavimui vaikų akivaizdoje, jei mokote juos svaiginimosi procesą mėgdžioti, tai nesistebėkite, kad iš pyplių, kurie sąmoningai ir nesąmoningai stengiasi atkartoti artimųjų elgesį, užaugs tos pačios tradicijos tesėjai.
Tuomet jokie amžiaus apribojimai čia nepadės. O jei jie ką ir pašiurpins, visuomenė nuo to moraliai blaivesnė tikrai netaps. Draudimai per dešimtmečius priaugusių įpročių nenugrando, nebent juos prislopina. Bet vis tiek žmonės išradingai atranda landų, kaip tas staiga išdygusias kliūtis apeiti, tuomet aplinkoje tik padaugėja veidmainystės.
Taigi, žiūrėjimas į kerinčius draudimų horizontus it į miražą dykumoje veikia raminamai, atpalaiduoja, o atsigręžus į pačius save, gali ir ne taip malonu pasidaryti. Bet juk didesnė vertybė už jaunimo dresūrą čaižiais draudimų botagais yra gebėjimas gyventi taip, kad šalia bręstantys žmonės, turėdami laisvę pasirinkti, savo paties noru pagrįstai atsisakytų arba saikingai vartotų tai, ką bandos siurbia užsimerkusios.
