Čia kaip ir kitose gyvenimo srityse – iš didelio noro ir iš didelio gėrio, ir, žinoma, iš pasididžiavimo savo kulinariniu paveldu, savo svečius neretai privedame prie būsenos, kai jiems ima skaudėti skrandį, pykina ir net rimtai susargdina.
Štai kodėl neseniai pasisvečiavusi Lietuvoje su pora bičiulių iš Belgijos ir Anglijos, negaliu teigti, kad jie Lietuvą pažino kaip bulvių šalį. Jau greičiau – kaip picų ir kitokių nelietuviškų patiekalų kraštą. Internetiniuose komentaruose jau plačiai aptartas lietuviškos virtuvės nesveikumas ir neretai perdėtas lietuvių didžiavimasis net jų pačių sunkiai virškinamais cepelinais, riebiais bulviniais blynais ir plokštainiais.
Todėl tie mano pažįstami užsieniečiai nei „rizikavo“ (vienas jau buvo tai nesėkmingai išbandęs), nei šeimininkai pernelyg siūlė. Netgi atvirkščiai, mano draugė savo draugą britą „griežtai“ maitino tik jam „pažįstamomis“ picomis.
Kiekvienoje šalyje maistas yra paveldas. Lietuvoje jis irgi savitas ir daug sveikesnis nei daugelyje kitų valstybių. Ne veltui net svetimus pomidorus lietuviai dažniausiai vadina plastmasiniais. Užsieniečiams mūsų maistas tikrai atrodo gana egzotiškas, tačiau, deja, ne visada priimtinas ir suprantamas. Savo unikaliais patiekalais svetimtaučius neretai ne tik nustebiname, bet ir išgąsdiname.
Nieko nuostabaus. Dauguma jų seniai pamiršo malonumą – valgyti tai, ką pasiūlė gamta, ir ką susirinkai savo paties rankomis. Jiems tai – ne tik egzotika, bet ir rimtas išbandymas. Saiko nuolat ką nors „įdomesnio“ primygtinai siūlyti nemandagiu pasirodyti bijančiam kitataučiui mes dažnai nebejaučiame. Būtina, tiesiog būtina paragauti – šašlykų, česnakinės duonos, kefyro, rūkytų kiaulės ausų, marinuotų grybų, cepelinų, vėdarų, bulvių plokšatinio su riebiais spirgučių, grybų, grietinės padažais... Belgija – keptų bulvyčių šalis, todėl didelė lietuviškų bulvinių patiekalų pasiūla turėjo jeigu ne nudžiuginti, tai bent jau sukurti šiokią tokią artimos maisto kultūros iliuziją. Deja...
Belgiška virtuvė daugeliui patinka dėl geros mėsos ir jūros maisto. Tiesa, keptų bulvyčių ir padažų garnyras neleidžia šio maisto vadinti sveiku, kad ir kokia sveika bei kokybiška būtų galvijų mėsa, krevetės, midijos, žuvis. Nežiūrint to, galiu paliudyti, kad belgiškos bulvytės tikrai neprilygsta jokioms kitoms.
Jei susitaikysime su tuo, kad bet kurį patiekalą (išskyrus picą ir makaronus) visada lydi bulvytės, belgiška virtuvė – gana monotoniška. Joje kaip ir prancūziškoje dominuoja sviestas, grietinėlė ir, žinoma, didelį gerbėjų ratą yra subūrę keisti prancūziški „delikatesai“ – kaulų čiulpai, inkstai, kepenys, smegenys ir t.t.
Tik viso to man pirmus trejus gyvenimo Belgijoje metus niekas nei siūlė, nei rekomendavo. Restoranų valgiaraščiuose šie patiekalai visada būdavo „peršokami“, o į anglų kalbą išverčiamas koks nors kitas, šeimos nuomone, man, lietuvei, priimtinesnis patiekalas. Kulinarinio paveldo vertus, netradicinius patiekalus bent jau belgai kurį laiką pasilaiko patys sau.
Londoniečiai svetimšaliams draugams irgi nepuola siūlyti kraujinio pudingo ar jūržolių košės, nors patys tai laiko tradiciniais ir sveikais patiekalais.
Anksčiau nepastebėjau ir nesusimąsčiau, kiek keistų dalykų valgome ir mes, lietuviai: šaltiena, rūkytos kiaulių ausys, uodegos, liežuviai, daugybei patiekalų privaloma riebi grietinė, spirgučiai, lašinukai, grybai.
Tik skirtingai, tarkim, nuo belgų, mes tokiais patiekalais didžiuojamės ir neretai, net patys nemėgdami to ar ano, svečiui ragauti siūlome primygtinai. Dar daugiau, visa tai vadiname delikatesais, kurie, skirtingai nuo kitų šalių kulinarinio paveldo, retai kada atsiduria pačios Lietuvos rimtų restoranų valgiaraščiuose su didelėmis kainomis. Svečiams belieka susidaryti įspūdį, kad mes tuos „delikatesus“ valgome kasdien – kodėl gi tuo nesididžiuoti?
Ir visai nesusimąstoma, kad patys įpratę prie savo nacionalinės virtuvės, svečiams siūlome jiems neįprastą maistą. Mano bičiuliui buvo patiekta šaltienos, vėliau kalnas bulvinių blynų, teko ragauti keptų briedukų ir meškinio česnako. Žmogui, kurio šalyje niekas nerenka ne tik grybų, laukinių rūgštynių, bet net žemuogių ir mėlynių, tai buvo tikras iššūkis.
O štai britas, išdidžios bulvių nacija pravardžiuojamos šalies atstovas, susidarė nuomonę, kad lietuviai valgo tik picą ir kiaulieną, nes šeima, kurioje lankėsi, pasistengė patausoti jo skrandį. Ko gero, prisimenant posakį, kad britai nevalgo nieko, ko pavadinimo negali ištarti.
Nežiūrint to, kelionėse po apylinkes ir jam nepavyko išvengti lietuviško šašlykų ir naminio alaus testo. Po to net restorane jis tesirinko picą. Smalsumą ir mandagumą nugalėjo savisaugos jausmas, tad Lietuvą jis paliko, skirtingai nei belgas, visgi laikydamas mūsų virtuvę „normalia“.
Stebėtis, žinoma, nėra ko. Skandinavams, britams, belgams nuo vaikystės išugdyta baimė apsinuodyti grybais, žolelėmis, net uogomis, mums, lietuviams, vos antrai trečiai kartai nuo žagrės, įprastais, pažįstamais ir nuolat vartojamais maisto produktais.
Ar reikia tuo puikuotis ir šokiruoti savo svečius? Gal pradžiai užtektų papasakoti, parodyti, pasiūlyti paskanauti, o valgydinti visiems europiečiams įprastesniu maistu.
