Tokią išvadą galima daryti iš perrinktos prezidentės D.Grybauskaitės kalbų ir veiksmų po inauguracijos.
Kas pasakys, kokią politinę liniją ir kryptį šalies vadovė brėžė savo programinėje kalboje, kokie buvo jos kalbos akcentai ir turinys?
Valdininkiškai trumpas ir nykus tekstas, kurį D.Grybauskaitė paskelbė iš Seimo tribūnos, buvo toks, kokius ji sako daugeliu progų. Vėl garsiausiai skambėjo kovos su korupcija ir užsienio priešais šūkiai.
Vėliau surengusi spaudos konferenciją prezidentė tarsi mėgino demonstruoti, jog supranta, kad reikia ne tik jos nuolat pabrėžiamo tęstinumo, bet ir naujovių.
Bet mėgindama parodyti, kad esą bus dar aktyvesnė, šalies vadovė kalbėjo apie viską ir apie nieką, kišdamasi į tas sritis, kurios tiesiogiai priklauso Vyriausybės kompetencijai.
Pradėjusi nuo to, jog stengsis „užtikrinti socialinį saugumą“, prezidentė aiškino, kad reikėtų didinti mažiausias išmokas ir minimalią mėnesio algą – taip tiesiogiai įsijautė į premjero vaidmenį.
Įvairiopo šalies saugumo užtikrinimas. Tai D.Grybauskaitės, neseniai dar aiškinusios, kad būtinybės didinti gynybos išlaidas nėra, dabar itin pamėgtas burtažodis. Nenuostabu, kad ir jos penkmečio planų sąraše net keli „saugumo“ blokai – karinis, ekonominis ir informacinis.
Prie viso to pridūrus nuolatinę kovą su korupcija ir „ekonominio augimo užtikrinimą“, būtų maždaug visas prezidentės programos vaizdelis. Ir tik kai kuriais niuansais jis skiriasi nuo pirmosios kadencijos deklaracijų.
Energetikos projektai, kuriuos vykdo tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų vyriausybės, – bene konkrečiausi darbai, kuriuos šalies vadovė priskiria savo nuopelnams.
Pagrindiniai skirtumai – nors ir toliau abstrakčiai kalbėdama apie pagrindinių ekonominių problemų sprendimą, ji stengėsi tai daryti dar griežtesniu Vyriausybės prievaizdės ir kone tikrosios premjerės tonu.
Tuo metu apie valstybės vadovei konstituciškai tiesiogiai priklausančias sritis – teismus ir teisėsaugą – beveik nebuvo užsiminta.
Dar prastesnis vaizdas dėl užsienio politikos, kuria rūpintis yra bene pagrindinė šalies vadovo priedermė.
Susidarė įspūdis, kad D.Grybauskaitė tik vaizdavo, o galbūt ir nuoširdžiai manė, jog kalba apie užsienio politiką, nors dėstė apie šalies karinį saugumą ir apginamumą padedant NATO, nepamiršdama pabrėžti, kad jos asmeninėmis pastangomis tai bus garantuota.
Nieko keista – tai lemia šiandienė politinė konjunktūra.
Ukrainos krizė D.Grybauskaitės ir jos sąjungininkų konservatorių naudojama iš esmės kaip vidaus politikos įrankis. Vis kalbant apie Rusijos karinę grėsmę ir paprasčiau telkti tradicinį dešinįjį elektoratą, ir lengviau skelbti savo oponentus tėvynės išdavikais.
Bet nežinome, kokia tikroji Lietuvos užsienio politikos strategija ir taktika šiame svarbiausiame geopolitiniame fronte.
Viena vertus, aukščiausi šalies pareigūnai lyg ir demonstruoja vienareikšmišką paramą Kijevui ir itin griežtą laikyseną Maskvos atžvilgiu.
Bet, pavyzdžiui, kokia konkreti Lietuvos pozicija kalbant apie sankcijas Rusijai, kokių tikslų šiame fronte turėtų siekti ES? To negirdėti.
Matyt, neatsitiktinai D.Grybauskaitė, kuri per pirmąją kadenciją dėl draugystės su Baltarusijos diktatoriumi A.Lukašenka apskritai kritikavo sankcijas kaip politikos įrankį, ir dabar nepasakė, ko dėl Maskvos turėtų imtis Vakarai.
Atrodo, kad karingai trimituojanti Lietuva iš tiesų tiesiog laukia, ką nuspręs Europos didieji. Štai ir visa užsienio politika.
Pati prezidentė, dar užsienio reikalų ministro V.Ušacko atstatydinimo laikais ėmusi atlikti vienintelės šalies užsienio politikos vairininkės vaidmenį, ją supranta kaip spalvingus pasirodymus užsienio lyderių draugijoje.
O kur kitos strateginės Lietuvos užsienio politikos kryptys, pavyzdžiui, partnerystė su Lenkija, apie kurią iš aukščiausių tribūnų apskritai vengiama kalbėti?
Beje, panašiai, tarsi ir aktyviai, bet atidžiau įsižiūrėjus – be aiškesnio turinio, veikia ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius. Didžiąją laiko dalį jis praleidžia komandiruotėse po visą pasaulį dalydamas bendro pobūdžio pareiškimus.
Užsienio reikalų ministerijoje jau seniai kalbama, kad buvęs krašto apsaugos ministras ir iš tos sistemos atsivesti pagrindiniai jo komandos žmonės diplomatinėje tarnyboje jaučiasi kaip laikini atvykėliai ir kur kas dažniau dairosi į Prezidentūrą.
Pasipiktinimą diplomatų bendruomenėje, be kita ko, kelia vėl itin paplitusi praktika aukštais postais bei rangais pamaloninti savus ir ištikimus žmones.
Tuo pasižymi tiek Prezidentūra, tiek ir ministro komanda.
Kelia nerimą tai, kad žodis „sąstingis“ neretai tariamas kalbant ne tik apie diplomatinę tarnybą, bet ir apie kitas svarbias, nuo prezidentės veikimo ar neveikimo priklausančias mūsų valstybės gyvenimo sritis.
