Tie judesiai, suskaičiavus, užims ne mažiau laiko, sudegins ne mažiau dyzelino, kainuos ne mažiau pinigų, nei kokios penkios Dainų šventės. Tik Dainų šventės savaitgalis žiūrovams (tiems, kam patinka liaudies šokiai ir dainos) teikia šiokio tokio džiaugsmo, o atvežami obuoliai ir agrastai sukelia kitokias emocijas, apie kurias čia ir pakalbėsime.
„Danguole? Jei jūs būsit namie, tai užvežtume obuolių iš sodo. Jokių E, be nitratų, puikiausi.“ „Žinokit, mes jau patys turim tris maišus. Romas atvežė, jau ir tų turėjom pusę nuvežti mamai. Bet ir jai jau nereikia, nes jai kaimynė savo pusę atidavė, tai ji neturi kur dėti. Sakė, obuolienę virs, bet nuo anų metų turi septynis stiklainius dar, niekas nevalgo.“
„Tai gal ir jūs obuolienės išsivirtumėt. Ar gal nusivežkit sulčių išspausti.“ „Nelabai mes turim laiko vežiot. Garbės žodis, nereikia, ačiū labai.“ „Tai vis tiek Auksė biškutį užveš tų obuolių.“
Taip būna visada. Auksė tikrai atveš obuolius, ir ne truputėlį, o tiek, kad vos galės nuo grindų atkelti. Dar įdės agrastų ir visko, ką išaugino žemelė, net jei jūs agrastų nevalgote. Niekam nesvarbu. Dabar jūs turėsite galvoti, kam išvežioti tas derliaus dovanas, kurių irgi niekas nenori, nes jau iš penkių kitų vietų atvežė skirtingi giminės, artimieji ir bendradarbiai.
Kaimietis yra gyvenimo būdas ir klinikinė smegenų sandara. Jis, nors ir perkeltas į miestą, liko įsitikinęs, kad „vis tiek reikia“ lopinėlio savos žemės, kur bus galima prisiauginti savo produkcijos. Vaikai kalbėjo, kad tikrai bus ir geriau, ir pigiau, nusipirkti turguje arba parduotuvėje – bet kur tau jų kas nors klausys, tų vaikų.
Vaikai labai gerai žinojo, kodėl taip sako: daugeliui mūsų, kieno tėvai turėjo „kolektyvinius sodus“, baisiausias prisiminimas buvo ne sovietinio gyvenimo nepritekliai, o suknisti nesibaigiantys savaitgaliai rausiant žemę, rankiojant ir skinant kažkokius gumbus ir uogas, kurie buvo „savo, ir sveiki, be nitratų“.
Tuomet mes visi norėdavom nitratų, valgomuoju šaukštu: gal nitratai būtų atnešę greitą galą ir išvaduotų nuo šios beprasmybės. Kaimiečiui paaiškinti, kad jo veikla beprasmė, yra taip pat sunku, kaip įtikinti mano mamą, kad aš nemėgstu, nemėgau, ir niekada nemėgsiu balandėlių. Man tai yra vienas neskaniausių patiekalų.
Aš būčiau laimingas, jei iki gyvenimo pabaigos nesuvalgyčiau daugiau nė vieno balandėlio, jų nematyčiau ir neprisiminčiau, kaip jie atrodo. Mano kitoks skonis. Mano mama per 43 mano gyvenimo metus taip niekada tuo ir nepatikėjo, nes kaip galima balandėlių nemėgti.
Savo vaisių ir daržovių auginimas yra vienas protinio paklydimo simptomų. Žmonės labai nori knisti žemę todėl, kad jie labai nori knisti žemę, ir tas noras yra toks didelis, kad jie susigalvoja visokių priežasčių, kodėl jie šitaip elgiasi.
Kaimiečio protavimas yra lyg apsirūkiusi vertybių sistema, kuri šių dienų pasaulyje atrodo taip pat, kaip viduramžių tikėjimas apie plokščią žemę ir kelis banginius. Pagal tą sistemą, viena ropė visada geriau, negu jokios ropės. Net jei tos ropės niekam nė velnio nereikia ir niekas jos nenori. Turintis ropę visada yra pranašesnis už ropės neturintį.
Pagal tą pačią sistemą šimtą milijonų skolų turinti gamykla, tegalinti meistrauti nereikalingus kuro siurblius nebegaminamiems, pasenusiems ir užmirštiems rusiškiems tankams ir traktoriams, yra vis tiek geriau, nei pelningas bankas ar dizaino studija, nes „gamykla vis tiek kažką gamina realaus“.
Šie žmonės jums taip pat paaiškins, kaip „Lietuvoje sunaikintas žemės ūkis“, nepaisant to, kad Lietuvoje žemės ūkis šiandien gamina daugiau, nei visa Lietuva gali suvalgyti, ir daugiau, negu kaimynai ir kiti žmonės gali nupirkti. Koks skirtumas tie skaičiai.
Savas agrastas iš sodo yra savas agrastas, nors su visomis išlaidomis kainuoja triskart brangiau, nei tas iš turgaus, yra ne toks skanus, kaip iš turgaus, ir dar reikalauja sunaikintų savaitgalių. Vis tiek norim savo.
Ta dalis Lietuvos, kuri knisa žemę savo soduose ir sodybose, niekada nebus turtinga, kol nesupras, kad tai, ką jie daro, yra ne ekonominė veikla, o hobis, ir įdomus tas hobis tik jiems patiems. Renkantys pašto ženklus ir alaus kamštelius irgi ne visada supranta, kad ne visiems jų kolekcijos yra įdomiausios pasaulyje, tačiau jie bent jau nevaizduoja savo užsiėmimo kaip racionalaus, apsimokančio ir ekonominiu požiūriu pagrįsto sprendimo.
Soduose ir prie namų augintis sau žemės ūkio produkciją reikėtų uždrausti, kol auginantieji neįrodys atitinkamoms valdžios institucijoms, kad viską gali suvalgyti patys.
Jei nepaklus, uždrausti jiems pirkti benziną ir nebelaipinti į autobusus, kad negalėtų pasiekti savo sklypų. Kraštutiniu atveju, nepaklūstant, maitinti savais agrastais per prievartą, kol jie nebus perauklėti.
