Jeigu šiandien jūsų persų katinas-paklydėlis grįžo namo gėdingai apkirptas – plaukų likę tik ant galvos, letenų ir uodegos... Žinokite, kad esate labai sėkmingas žmogus, nes kai ima persekioti karštligiški kitų žmonių bandymai bent truputį sugadinti jums dieną – šypsokitės dar plačiau, nes tiems, kuriems nepavydima – nekenkiama.
Šią savaitę teko apsilankyti Lenkijos žemės ūkio ministerijos organizuotoje kelionėje po rytinės Lenkijos regioną. Mes lankėmės po stambias ne ką plonesnių ūkininkų valdas. Jų verslas buvo paremtas Europos sąjungos fondų, jis klesti ir veša. Bet šalia jų tarpsta ir kenkėjai – tai ne tik gyvūnai, vabzdžiai, oro sąlygos, bet ir žmonės.
Eilėse - ne tik lenkai
Sūrių fabrikėlio Korycine savininkas Marcin Bielec nespėja suktis – sūriai, kurie buvo gaminami tądien, kai mes pas juos lankėmės, jau buvo išparduoti. Eilėje prie sūrių stovi ne tik lenkai, bet ir pelės. M.Bielec, patogiai įsitaisęs namo kieme ant sofos pasakojo, kam namams reikalingos katės: „Kur sūris – ten ir pelės. Kur pelės – ten ir katės, o kur katės – ten pelių nebėr.“
Tačiau į klausimą, kaip kovoti su žmonėmis, kurie nori pakenkti jo verslui, Marcin tikslaus atsakymo nežino. Kiti verslininkai, norintys greitai pralobti, bando kopijuoti sūrių gaminimo receptą.
Tačiau ne taip supratę, primaišo, priburia ir tuomet turi ne tikrą Korycino sūrį, o kažkokią paiką interpretaciją. M.Bieliec kartais praneša tam tikroms tarnyboms, kur parduodamas netinkamas sūris. Tačiau niekada nemini vardų tų, kurie inicijuoja šią nesąžiningą veiklą.
Pagrindinis kenkėjų taikinys
Su panašiais sunkumais susiduria ir kita puiki ūkininkė – Dženeta Bogdanovicz. Moteris kartu su šeima yra įsikūrusi Krušinianuose – čia jie puoselėja gimtąsias totorių tradicijas. Visoje Lenkijoje iš viso gyvena apie 3 tūkstančius totorių. Čia veikia puiki kavinė, kur galima prisikimšti įvairaus totoriško maisto, o išskirtinis patiekalas – šimtalapis būna tik ypatingomis progomis.
Šimtalapiui pagaminti yra naudojama makaroninė tešla, įdarui Dž.Bogdonanovicz naudoja kalakutieną su svogūnais, kuri sudaro daugiau nei 1 kilogramą visos masės. Bendras šimtalapio svoris – apie 3 kilogramus.
Garsusis šimtalapis yra pagrindinis kenkėjų taikinys. Žmonės vienur nugirdę, kažkur nukandę bando patys gaminti šį tradicinį lenkų totorių patiekalą ir, žinoma, siekia iš to pasipelnyti. Dž.Bogdanovicz, pasitikdama naujus lankytojus, jeigu turi tądien šimtalapį, visada kviečia juos paragauti, tačiau žmonės jai atsako: „Ai, tai kad nieko ten gero. Jau ragavome.“ Moteris nustebusi klausia: „Negali būti, juk ne čia ragavote?“ Žmonės atsako, kad ne čia, o kažkur visai kitoje vietoje, apie kurią tikroji šimtalapio gamintoja girdi pirmą sykį.
Taip pat šeimininkė pasakojo, kaip vieną kartą atvykusi daili solidi dama užsipuolė ją, kad ši, neva, apsimeta esanti totorė, kad tik pritrauktų daugiau lankytojų, o iš tiesų yra paprasčiausia lenkė.
Dženeta paprašė, kad į lauką išeitų viena po kitos jos dukros, kurios yra tamsiaplaukės, įkypų akių – tikros totorės. Po jų į lauką išėjo ir pati Dž.Bogdanovicz ir paklausė tos damos: „Tai kaip, totorės mes ar nelabai?“ Dženeta juokiasi ir priduria: „Gal aš turėčiau kaip laukinė atrodyti – tada patikėtų?“
Kaimynai atrideno akmenį
O štai ūkininkas Bogdan Hajkowski, turintis tiesiog milžinišką automatizuotą karvių fermą, susiduria su fiziniais pavydžių žmonių veiksmais. B.Hajkowski yra vienas geriausių šalies ūkininkų – tą įrodo vilnijanti apdovanojimų, medalių ir taurių eilutė jo kabinete. Jis turi 500 karvių, 270 ha žemės ir tik 4 darbuotojus. Puikūs nauji mechanizmai leidžia turėti minimalų darbuotojų skaičių.
Netgi karvių melžimas yra automatizuotas. Kiekviena karvė yra užregistruota ir sistema nusprendžia, kada metas melžti karvę. B.Hajkowski ūkis yra vertas apie 40 mln. zlotų (maždaug tiek pat litų), todėl aplinkui labai sėkmingai veisiasi tie, kurie nori jam pakenkti.
Bogdano kaimynai buvo atridenę didelį akmenį į lauką, į kurį įvažiavęs kombainas sugedo nepataisomai. Taip pat į žolę, kuri yra naudojama karvėms pamaitinti, buvo įmaišyta apnuodytos kiaulienos ir kelios karvės nudvėsė.
Bogdanas anksčiau padėdavo sunkiau besiverčiantiems giminaičiams, tačiau kai paskolino didelę sumą pinigų ir pats negalėjo susimokėti paskolos, o giminės negrąžino pinigų iki šiol - Bogdanas nustojo tai daryti.
Besočių paukščių puotos
Ričardas Sobiech, didelio žuvų ūkio savininkas, turi 5 ha vandens garsiuosiuose Mozūrų ežeruose. Čia kasmet apsilanko apie 150 tūkstančių turistų. Čia veikia restoranas, žuvų parduotuvė, yra 12 žvejų. Šis ūkis garsėja žuvų eksportu. Savininkas kitais metais ketina atidaryti restoraną, kuris būtų ant vandens. Restoranas talpintų 300 žmonių. Čia būtų patiekiama šviežia, rūkyta žuvis ir kiti gardumynai.
Didžiausias Ričardo verslo priešas yra kormoranai, suvalgantys per metus 5 kartus daugiau žuvies nei žmonės. Kai kormoranas yra išgąsdinamas, jis prarytą žuvį išvemia. Prarytos žuvies svoris gali būti nuo 0.5 kg iki 7 kg. Taip pat tenka kovoti ir su brakonieriais, nelegalia žvejyba. R.Sobiech yra už sąžiningą žuvavimą, todėl su brakonieriais būna ir fizinių susirėmimų. Verslininkui priklausančiame vandens plote visą parą veikia vandens policija, sauganti vandenį, žuvis nuo žvejų-įsibrovėlių.
Vieni dirba, o kiti - trukdo
Taip pat R.Sobiech pamini, kad vandens florai ir faunai labai kenkia turistų šlapimas. Žmonių šlapimas pažeidžia vandens cheminį balansą ir tai yra labai žalinga žuvims. Po šios pastabos mes visi labai krizenam, paskui, nutaisę šventuolių veidus, apsimetam, kad mūsų šis klausimas neliečia.
Yra žmonių, kurie per vieną dieną apeina visą karvių fermą, didžiulį lauko plotą, sužvejoja šimtą kilogramų žuvies, iškepa penkis šimtalapius, į kitą šalies galą nugabena visą priekabą sūrių... Ir nenuostabu, kad jiems sekasi, kad jų verslas sukasi it vijurkas nešdamas savininkams didelį pelną, nes jie tuo gyvena, jie dėl to gyvena.
O yra žmonių, kurie šiems darbštuoliams kaišioja pagalius į ratus. Ir viskas, ką jie nuveikia per tą dieną, yra patirta tona pykčio ir pavydo bei atridentas akmuo į sėkmingesnio kaimyno daržą. Kokį rezultatą jie pasiekia?
Jokio – jie tiesiog verda savo pyktyje ir pavyde, neturėdami nieko realaus. Kūrenama krosnis anksčiau ar vėliau sušildo kambarį, paskui – net ir namą. Ridenami akmenys į kitų namus galiausiai prispaudžia mūsų pačių galvas.
