Lietuvos ambasadoriai iš prezidentės trečiadienį išgirdo ir tai, kad Vyriausybė yra nepajėgi vykdyti kai kurių strateginių energetinių projektų, tik imituoja derybas dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Kita vertus, diplomatai, kurie tikėjosi išgirsti ką nors konkretesnio apie pagrindines Lietuvos užsienio politikos problemas, iš prezidentės ir kitų aukščiausių pareigūnų faktiškai girdėjo tik aptakias frazes.
Draugystės nepirks
Vienas pagrindinių dabartinės užsienio politikos klausimų – ką daryti su gerokai atšalusiais Varšuvos ir Vilniaus santykiais, kuriems itin trukdo Lietuvos Seime stringantys projektai dėl rašybos asmens dokumentuose, taip pat dėl gatvių ir vietovių užrašų lenkų kalba.
D.Grybauskaitė dėl to niekada nepareiškė aiškios pozicijos, tiktai abstrakčiai atsižegnodavo, pareikšdama, kad lietuvių kalba negali būti mainų objektas.
Vakar į Prezidentūrą susirinkusiems ambasadoriams šalies vadovė išrėžė, kad santykiai su Lenkija kokie buvo, tokie liks, be to, jie iš esmės normalūs ir geri, ypač karinio bendradarbiavimo srityje.
Tačiau čia pat D.Grybauskaitė perspėjo, kad jeigu lenkai ko nors mainais prašys už draugystę, tam nebus pasiduota. Pasak prezidentės, Lietuva draugystės apskritai nepirks iš nieko už nieką.
Kalbėdama apie pavardžių bei vietovardžių rašybą šalies vadovė buvo kiek atviresnė – esą Lietuva yra maža šalis, todėl turi ginti savo kalbą ir kultūrą.
Išganymas – Šiaurėje
Panašia gaida Prezidentūroje vyko pokalbis ir kitu svarbiu užsienio politikos klausimu: kaip suderinti ankstesnę nuostatą, kad reikėtų orientuotis į senąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioną ir rūpintis jo judėjimu į Vakarus, vadinamąją Rytų partnerystę ir D.Grybauskaitės skelbiamą Lietuvos integraciją į „turtingųjų klubą“ – Šiaurės šalių bendriją.
Prezidentė, dar pirmosios kadencijos pradžioje sakiusi, kad Lietuva „su ubagais nedraugaus“, liko ištikima sau – senoji koncepcija esą yra atgyvena, o rytinės kaimynės – „girnapusė“, kuri stabdo Lietuvos pažangą Šiaurės šalių kryptimi.
D.Grybauskaitė liaupsino skandinavus, kad jie labai gerbia Lietuvą, kuri iš esmės yra tokia pati moderni kaip ir Šiaurės šalys.
Beje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė, jog Lietuva turi iš naujo gręžtis ir į Baltarusiją.
Kaimynams – pašaipos
Kalbėdama apie Rytų partnerystės problemas prezidentė aiškino, kad užsienyje jai vienai tenka ginti ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių poziciją.
Esą Latvija ir Estija, kurioms dažnai atstovauja premjerai, bijo kalbėti šiomis temomis, nes šiose valstybėse didelė rusų tautinė mažuma.
Be to, prezidentė išrėžė, jog dar viena bėda – kitų Baltijos šalių lyderiai nemoka angliškai.
Kliuvo ir Vyriausybei
Su diplomatais šalies vadovė pasidalijo ir mintimis apie ką tik iš naujo patvirtintą Vyriausybę, kuriai pranašavo gyvavimą iki rinkimų.
Tačiau čia pat pareiškė, jog ministrų kabinetas nesugeba vykdyti kai kurių strateginių projektų.
Pasak šalies vadovės, Vyriausybė tik imituoja veiklą ir derybas su užsienio partneriais dėl naujos atominės elektrinės statybos, o iš tiesų vilkina laiką.
Tačiau D.Grybauskaitė tik skėsčiojo rankomis – ji viena nieko negalinti padaryti.
Kita vertus, pasigyrė, kad prispaudė Vyriausybę padidinti gynybos išlaidas 130 mln. litų. Ir užsiminė, kad jai teko pagrasinti, jog netvirtins dviejų ministrų, jei valdantieji nevykdys pažado paskirti daugiau pinigų krašto apsaugai.
Supainiojo Sniečkų su Smetona
Iš diplomatų vadovė sulaukė ir klausimo, kaip rengiamasi paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį 2018-aisiais.
Prezidentė mestelėjo, kad viena idėjų – parvežti „Sniečkaus palaikus“, tačiau esą su jo šeima nesutariama.
Salei nuščiuvus ir pamanius, jog kalbama apie pagrindinį Lietuvos kolaborantą su sovietų valdžia Antaną Sniečkų, D.Grybauskaitė greitai pasitaisė, kad turėjo galvoje JAV žuvusį prezidentą Antaną Smetoną.
