Bene absurdiškiausiai pastarosiomis dienomis atrodė sveikatos apsaugos ministro V.Andriukaičio įpėdinio paieška.
Atrodo, kad D.Grybauskaitė, iš pradžių prispaudusi socialdemokratą pasitraukti nelaukiant Europos Komisijos sprendimo dėl jo kandidatūros, jau buvo pasirinkusi, ką iš kairiųjų stovyklos norėtų matyti šiame poste, ir tai jau suderinusi su A.Butkevičiumi.
Tuo metu nieko apie tai nenutuokiantys premjero bendražygiai rimtu veidu svarstė įvairius kitus variantus.
Todėl daugumai socialdemokratų buvo staigmena R.Šalaševičiūtės, partijos ir didžiosios politikos naujokės, kandidatūra.
Tokie manevrai, žinoma, nesibaigia be pėdsakų – kairiųjų stovykloje dar labiau sustiprėjo balsas tų, kurie piktinasi savo vadovybe, jos esą nedemokratiškais metodais ir nuolaidžiavimu Prezidentūrai.
Kitas tragikomiškas mūsų vadinamosios didžiosios politikos epizodas – tolesnės rietenos dėl vienintelės ilgai neatsistatydinusios energetikos viceministrės R.Cytackos.
A.Butkevičius vis dėlto privertė Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) prispausti R.Cytacką, kad ji pasitrauktų iš posto.
Bet LLRA vadovai užvakar pareiškė, jog viceministrę į šį postą teiks iš naujo.
Premjeras viešai atkirto, jog ji tikrai nedirbs, ir piktinosi, kad šios ponios viražai sukėlė pernelyg daug triukšmo ir sulaukė tokio dėmesio.
Liūdniausia, kad pasistumdymų triukšme nebuvo girdėti dalykiškų diskusijų.
Tiesa, šią savaitę sulaukėme naujienų iš šalies užsienio politikos fronto, tiksliau sužinojome, kad ir ten – nieko nauja.
Prezidentė, už uždarų durų kalbėdamasi su ambasadoriais, susirinkusiais į metinį suvažiavimą, buvo ištikima sau.
Be kita ko, ji kategoriškai dėstė, kad Lietuva „neparduos“ Lenkijai savo kalbos ir kultūros mainais už draugystę.
Vėl buvo peikiama ankstesnė kryptis, pagal kurią Lietuva turi orientuotis į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioną, vadinant tai atgyvena.
O rytines mūsų šalies kaimynes D.Grybauskaitė paniekinamai vadino girnapuse ant Lietuvos, kuri tvirtai žengia į jos neva labai laukiantį turtingųjų Šiaurės šalių klubą, kojų.
Panašia gaida šalies vadovė kalbėjo ir apie Rytų partnerystę – esą jai vienai tenka atstovauti Baltijos šalių pozicijai Europoje, nes Latvijos ir Estijos lyderiai arba bijo, arba nemoka angliškai.
Čia pat prezidentė, padūsavusi, kad visą naštą tenka nešti ant savo pečių, pasipuikavo pasaulio žiniasklaidos dėmesiu jai.
Tokios kalbos daugelį diplomatų vertė traukyti pečiais. Tačiau siužetas įgavo dar įdomesnį atspalvį kitą dieną, kai visa tai aprašė „Lietuvos rytas“.
Dienraščio šaltinių tvirtinimu, prezidentė ir pylos nuo jos gavęs užsienio reikalų ministras L.Linkevičius kibirkščiavo pykčiu – buvo pažadėta surasti ir nubausti tą niekdarį, kuris nutekino informaciją.
Kažkodėl politikai nusprendė, kad iš auditorijos, kurioje buvo daugiau nei šimtas žmonių, žinias galėjo paskleisti vienas asmuo.
Kita vertus, kyla klausimas: ar kalti kažkokie išdavikai, ar pati prezidentė, kuri leidžia sau taip šnekėti būriui diplomatų?
Regis, D.Grybauskaitė nepasimokė nė iš vienos pamokos, kurių tarptautinėje erdvėje gavo per praėjusią kadenciją.
Žinoma, kai kas pasakys, kad toje padrikoje mozaikoje, kuria prezidentės ir stagnacijos apimtos šalies diplomatijos dėka tapo Lietuvos užsienio politika, vienas dalykas lyg ir labai aiškus – tvirta Vilniaus pozicija dėl Ukrainos.
Vis dėlto, atidžiau įsižiūrėjus, net ir ta kieta pozicija stokoja aiškaus turinio, pavyzdžiui, dėl galimų sankcijų Rusijai.
Ilgai sukusi uodegą, pirmiausia prezidentės dėka, Lietuva dabar tarsi reikalauja daug griežtesnių sankcijų nei tos, kurias šią savaitę paskelbė vis dar trypčiojantys, tikro ekonominio karo Maskvai nedrįstantys skelbti Vakarai.
Kokia, Lietuvos nuomone, turėtų būti ES sankcijų politika? Kaip reikėtų elgtis, jei Kremliaus režimas reaguotų itin brutaliais veiksmais ir prasidėtų dar spartesnė jo erozija? Kokia apskritai to režimo būklė – galbūt jis tik stiprėja, o rimtos sankcijos jo nepakirstų taip, kaip tikimasi?
Aiškių atsakymų į šiuos klausimus neturi ir patys šalies diplomatai.
Padėtį nevienareikšmiškai vertino net Lietuvos ambasadorius Ukrainoje P.Vaitiekūnas.
Viena vertus, diplomatas dėstė, jog Kremlius tvirtai kontroliuoja žaidimą, kita vertus, – kad Krymo aneksija savotiškai „naudinga“, nes Vakarai to tikrai negalės užmiršti, kaip ir kitų panašių Rusijos demaršų.
Kaip menką paguodą galima priminti, kad panašiai blaškosi ir Vakarai.
Tačiau dabar visiems teks apsispręsti aiškiau. Juk virš Rytų Ukrainos numušus keleivinį Malaizijos lėktuvą su šimtais įvairių šalių piliečių, šiame fronte įvyko itin svarbus lūžis.
Nors dar neįrodyta, kas numušė lėktuvą, jau dabar akivaizdu, jog po šios tragedijos Vakarai kaip niekada iki šiol yra įtraukti į karą Ukrainoje.
Žinoma, Vakarai gali apsispręsti ne tik dėl daug griežtesnės laikysenos Rusijos atžvilgiu, bet ir dar stipriau spausti Ukrainos valdžią derėtis su separatistais, taip juos įteisinant. Pastarojo žingsnio labiausiai ir siekia Maskva.
Tiek vienas, tiek kitas apsisprendimas gali būti lemtingas ir Lietuvai.
