Tad kam iš tikrųjų reikalingas televizorius ir ar tikrai neteisūs tvirtinantys, kad „televizoriaus nežiūri“ ar net radikaliau – jo išvis neturi? Jei ko labai reikia, „pasižiūri per internetą“. Ir, girdi, jiems niekas neplauna smegenų, jie nutolę nuo viso nesąmonių srauto ir naujienų apie pupytes.
Likimo ironija, bet taip tvirtinantys žmonės tradiciškai būna greičiausiai viską pamatę ir apie pupytes žino daugiau už kitus – kaip ir dera išsilavinusiam žmogui.
Lietuvoje dar yra žmonių, atsimenančių laikus, kai televizorius namuose buvo retas aparatas ir išties prabangos daiktas, prieinamas ne kiekvienam.
Vyresniosios kartos žmonės savo pirmuosius televizorius – šiais laikais išties nostalgiškai „retro“ atrodančias dėžes – saugodavo ir puošdavo vąšeliu nerta servetėle bei dirbtinių gėlių vazonu.
Privalomi atributai – nulūžęs kanalų jungiklis, vietoj jo styrantis metalinis strypas ir netoliese padėtos replės, kuriomis perjungiami kanalai (visi du). Ir nors sovietinė televizija daugiausia rodė tik propagandinį šlamštą, mums vis tiek reikėjo televizoriaus. Nes jis buvo ir tebėra civilizuoto žmogaus atributas. Jis buvo ir tebėra turbūt vienintelis fizinis daiktas, galintis mus efektyviausiai suvienyti.
Kam mes perkame naujus televizorius? Dėl vienos priežasties, kuri nekinta jau beveik šimtą metų, – kad turėtume naują televizorių.
Televizorius yra ne puošmena, ne baldas ir ne investicija. Televizorius yra mūsų didžiausias draugas. Be kaprizų, jautrus ir brangus. Pasakyk man, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu. Esi tai, ką valgai, sako vegetarai. Esi tai, ką žiūri per televizorių, sako sociologai.
Futbolo čempionatas, Dainų šventė, karališkosios vedybos, popiežiaus kalba – kas suteiktų geresnę galimybę mums pasijusti neatsiejama bet kurio pasaulio įvykio dalimi? Ne kompiuteris niekingų matmenų ekranu. Ne radijas su ilgomis komentatorių pauzėmis.
Televizorius yra bene geriausias žmonijos išradimas. O geriausia jo savybė yra ta, kad turi bent truputį ką nors gero kiekvienam mūsų – vaikams, suaugusiesiems, senjorams, intelektualams ir bemoksliams, aistruoliams ir romantikams. Koks gi būtų nuobodus mūsų gyvenimas, jei negalėtume stebėti kitų žmonių gyvenimo.
Todėl neprasminga girtis, kad neturi televizoriaus. Taip sako tik tie, kurie nenori ar negali turėti draugo.
„Įsijunk televizorių“, – sako filmų herojams balsas telefono ragelyje, ir tie stebuklingai įsijungia beprasidedančias aktualias naujienas. „Įjunk televizorių“, – pataria artimieji, nes būtina susivienyti per mėgstamą laidą ar naujametę kitos šalies prezidento kalbą.
Juk kaip klaikiai skambėtų: „Įsijunk internetą“, „Ar nenusėdusi kompiuterio baterija?“, „Ar gali prisijungti prie to kanalo?“
„TV antena"
