Taip, aš, kaip ir visi vilniečiai, bijau rusakalbių, kurie įbaugino ne tik šalies sostinę, bet ir visą mielą mūsų šalį.
Šiandien einant pietauti mane pradėjo vytis moteris. Aš paklausiau, ko ji nori, ir išgirdau atsakymą užsienio kalba, panašia į rusų. Žingsnį paspartinau.
Ji irgi pradėjo eiti greičiau. Galvoju: „viskas, įkliuvau“. Pasileidau bėgti, o ji, matyt treniruota, nusivijo iš paskos. Galų gale persekiotoja mane sugavo. Mintyse bandžiau prisiminti kokią nors maldą, bet kažkodėl į galvą lindo tik Zemfiros dainos. Tada moteris įsikišo ranką į kišenę ir išsitraukė piniginę! Taip, mano piniginę, kuri einant tikriausiai man iškrito iš kišenės.
Pasakiau ačiū visom kalbom, kurias moku: lietuvių, anglų, vokiečių bei laužytomis lenkų ir rusų. O ji tik nusišypsojo ir numojo ranka, maždaug „nėr už ką“.
Ir tada: eureka! Supratau, kodėl yra taip gerai, kad yra rusakalbių, kurie nemoka lietuviškai. Nes jei jie perskaitytų paskutiniu metu internetą užkariavusius straipsnius ar bent jau jų antraštes, tai savo piniginės tikrai nebūčiau atgavęs.
Tikiuosi, kad kvailų ir kiršinančių antraščių pasiutpolkė pagaliau baigsis, ir daugiau per kelias dienas viename portale nebeišvysime tokio rašinėlių komplekto:
„Vilniuje kalbėti lietuviškai – pavojinga“
„Kirtis pardavėjai: „Ne Kaune ir ne Panevėžyje gyveni, kad lietuviškai kalbėtum“
„Apsilankiusi Vilniuje per dieną išgirdo tik penkis lietuviškai kalbančius gyventojus“
„Rusakalbį pamokyti norėjęs lietuvis išgirdo keiksmų laviną“
„Rusiškai nemokėjusiam vaikui Visagine nepasisekė apsipirkti“
„Rusakalbė moteris negalėjo padėti kieme verkiančiam vaikui“
