Atrodo, kad atsisveikinti su A.Svarinsku čia suvažiavo minios gerbėjų iš visos Lietuvos.
Monsinjoras pageidavo atgulti amžinojo poilsio Dukstynos kapinėse daugiau nei prieš du dešimtmečius atsiradusioje partizanams skirtoje laidojimo vietoje.
A.Svarinskas buvo nusižiūrėjęs vietą po egle, tačiau ją prieš kasant kapo duobę teko nupjauti iki pat šaknų.
Vietoj jos bus atsodintos keturios eglės.
Į paskutinę kelionę kunigą palydėjo Lietuvos kariuomenės orkestras, Garbės sargybos kuopos kariai, politikai ir paprasti žmonės.
Buvo didis patriotas
„Netekome neeilinės asmenybės, netekome žmogaus, kuris visą gyvenimą ištikimai ir nuosekliai tarnavo savo idealams – Tėvynei ir Dievui.
Monsinjoras A.Svarinskas nepalūžo persekiojamas ir gąsdinamas sovietinio saugumo, nepalūžo tęsdamas lagerių vargus: buvo partizanų ryšininkas, įšventintas į kunigus sovietų okupacijos sąlygomis, kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises.
Jis rengė tikinčiųjų eitynes ir religines iškilmes, ugdė jaunimą, ypatingą dėmesį skyrė kovai už blaivybę.
A.Svarinskas buvo įsitikinęs, kad tik doras ir tikintis jaunimas gali išsaugoti Tėvynės laisvę.
Niekada nepamiršime jo principingumo, o kartais ir griežtumo, kieto nusistatymo, kai buvo kalbama apie jo ginamus idealus.
Prisiminsime ir jo puikų humoro jausmą, gebėjimą atjausti ir paguosti tuos, kuriems to labai reikėjo.
Net apie savo vargus lageryje jis pasakodavo su šypsena, sakė, kad esąs dėkingas tiems, kurie jį pasiuntė ten, kur kunigas yra reikalingiausias.
Jis buvo didis patriotas, tiesus ir paprastas žmogus, jo žodis visada buvo tikras – toks jis išliks mūsų atmintyje“, – prie kapo duobės kalbėjo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, A.Svarinskui organizuotų valstybinių laidotuvių komisijos pirmininkas.
Su okupantais kovojo nuo jaunystės
Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė pabrėžė, kad Lietuva atsisveikina su didžiu savo sūnumi, kuris paaukojo jai visą savo gyvenimą.
„A.Svarinskas gana dažnai vartojo žodį „okupantas“ ir su okupantais nuo pat jaunystės kovojo ryžtingai, negailėdamas jėgų. Jis tikėjo Lietuvos nepriklausomybe.
Būdamas kunigu iš pašaukimo, jis šalia Dievo žodžio nuolat skleidė pasipriešinimo okupantui dvasią ir buvo įsitikinęs, kad kovoti už Lietuvos laisvę gali tik doras, tikintis ir blaivus lietuvis.
Todėl jo parapijose girtuoklystė tikrai sumažėjo, o bažnyčios buvo pilnos žmonių.
Monsinjoras žmonėms turėjo didžiulę įtaką.
Jis buvo vyskupo M.Valančiaus sekėjas – nuolat žadino lietuvių tautą ir kėlė jos patriotinę dvasią, visada daiktus vadino tik tikrais vardais, o tai daug kam nepatiko.
Galingai sovietų imperijai kunigas A.Svarinskas buvo pavojingas. Už jo veiklą sovietai jį buvo nuteisę 26 laisvės atėmimo metams ir dar trejiems metams tremties.
Lagerių režimas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos juose ir izoliacija monsinjoro nesužlugdė, priešingai – užgrūdino.
Išlikti jam padėjo geras humoro jausmas, o kandus, su humoro prieskoniu žodis buvo dar pavojingesnis.
A.Svarinskas vis pabrėždavo:„Kas yra Lietuvos valstybė? Tai mes visi. Tad jei norime, kad Lietuva klestėtų, turime visi jai dirbti.“
Būdamas ryžtingas, tiesaus būdo ir gerai įvaldęs retoriką, monsinjoras pasakydavo tai, ko nesiryždavo ar nesugebėdavo kiti.
Jo aiškus ir tiesus žodis daug kam nepatiko, bet buvo teisingas ir pasakytas laiku.
Jis matė šiandienos problemas ir buvo aktyvus šalies pilietis iki paskutinio savo atodūsio.
Į jį kreipdavosi daug žmonių ir jis visiems padėdavo – ar patarimu, ar materialine pagalba, o gyveno be galo kukliai“, – kalbėjo B.Valionytė.
Kvietė negerti alkoholio iki Naujųjų metų
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas irgi negailėjo velioniui gražių žodžių.
Pasak jo, A.Svarinskas buvo tikras karžygys, legenda.
„Matydamas okupaciją, komunistų žiaurumus, vežimus į Sibirą, jis, kaip kunigas idealistas, paprastas žmogus, negalėjo būti ramus. Jis turėjo išeiti į kovą.
A.Svarinskas girdėjo tautos skausmo balsą: „Palik ramybę, šilumą, namus, palik linksmybę tuščią, tačiau kalbėk nors trejetą tiesos minučių, po to – tegu tave užmuš.“ Šitoks buvo monsinjoras.
Net mums, kunigams, jis vis kalbėjo, kad kunigas negali gyventi kitur, kaip tik kalėjime, nes tauta yra kalėjime, tauta kenčia, tad turime su kenčiančia tauta būti visur.
Gal tiksliausiai visą A.Svarinsko gyvenimo nuotaiką atspindi vieno partizano prieš pat įvykdant jam mirties bausmę pasakyti žodžiai. Monsinjoras kartą girdėjo mane juos cituojant ir prašė būtinai tai daryti kuo dažniau – kad visi pajustų, kodėl mes išėjome kovoti.
Taigi prieš mirtį tas partizanas sakė: „Degė sodybos, dejavo žemė ir dangus, vaitojo žmonės gyvuliniuose vagonuose – dusino juos, badu marino. Ar galėjau sėdėti ramus, ar galėjau neišeiti jų ginti?
Nurovė mano sesei kasas, išniekino. Sese, sesute, išgirdęs tavo aimanas išėjo į mišką vyresnysis brolis. Daužė tada jie tėvo galvą ir klausė, kur sūnus. Ar galėjau negirdėti tėvo vaitojimo?
Sukinėjo, laužė mamos rankas. Motute, motinėle, girdėjau tavo raudą. Ar galėjau negirdėti?
Ir štai brolis numestas turgaus aikštėje – apnuogintas, išniekintas, subjaurotas. Ar galėjau būti ramus?
O mano geriausias draugas neatlaikė. Kankinamas išdavė. Dabar mane kankins. Nebijau kančių. Nebijau. Tik vieno bijau, tik vieno Dievo prašau – neleisk, kad būtų išplėšta lietuvių tautos atmintis.
Dieve, padaryk tą stebuklą, kad mano tauta atmintų. Mano tauta prisikels, atsibus ir minės partizanus, minės kovotojus, partizanams ir jų motinoms gražiausiose miestų aikštėse pastatys paminklus.“
Brangieji, su šitokia dvasia pas Viešpatį išėjo A.Svarinskas, iš mūsų labai dažnai prašydavęs atminties. Pasak jo, atmintį, tikėjimą ir dorą labiausiai griauna alkoholis.
Gal neišgirdome monsinjoro gyvo. Išgirskime jį dabar. Aš jo vardu prašau – pažadėkime nevartoti nė lašelio alkoholio bent iki Naujųjų metų, tegu tai būna mažytė mūsų auka.
Juk tauta žūsta, baigia prasigerti ir yra ant pražūties slenksčio“, – sakė J.Kauneckas.
Atsiimtoje tėvų žemėje įkūrė parką
A. Svarinskas Ukmergės rajone praleido nemažą dalį savo gyvenimo.
Čia prabėgo jo vaikystė, čia sulaukė pilnametystės.
22 metus gyvenimo metus lageriuose praleidęs A.Svarinskas grįžęs į Lietuvą dvasininku dirbo įvairiose vietose ištisus penkis dešimtmečius.
Pagal Bažnyčios įstatymus, sulaukęs 75 metų jis nuo 2000-ųjų kovo 30 dienos pasiprašė išleidžiamas poilsio ir buvo paskirtas Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu.
Iki gyvenimo pabaigos A.Svarinskas buvo ne tik minėtos parapijos rezidentas, bet ir Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas, Lietuvos atsargos kariškių mandatų ir etikos komisijos pirmininkas.
Prieš 18 metų gimtajame Kadrėnų kaime, atsiimtoje tėvų žemėje, monsinjoras įkūrė parką Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti – paminklą visiems kovotojams už laisvę.
Prie Mūšios tvenkinio įkurtas vadinamasis A.Svarinsko parkas užima beveik 70 ha teritoriją.
Kruopščiai išpuoselėtame parke gražūs takeliai veda prie keliolikos čia pastatytų kryžių – žyminčių Kančios kelią ir įamžinančių partizanų atminimą. Čia taip pat yra iškilęs Prisikėlimo kryžius, kryžius, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą dešimtmečiui paminėti, taip pat kryžiai JAV prezidentui Ronaldui Reaganui, generolui Povilui Plechavičiui.
