Šis žmogus pastaruosius keletą metų jaučia didelį Vladimiro Putino palankumą ir jam V.Putinas yra ne kartą patikėjęs įvairias mintis, kurių pasekmes gerai matome dabar.
Prieš tris su puse metų, 2010 m. gruodžio 16 d. A.Zaldostanovas pastatė V.Putiną į nepatogią padėtį, norėdamas pasitikslinti vieną mintį, kurią jam pats V. Putinas privačiai buvo anksčiau išsakęs. V.Putinas dalyvavo tiesioginėje televizijos laidoje ,,Pokalbis su V. Putinu“, o A.Zaldastanovas buvo vienas iš šios laidos dalyvių.
Jis priminė V.Putinui 2010 m. pavasarį Kryme, Sevastopolyje įvykusį baikerių šou, skirtą paminėti pergalės prieš fašizmą 65-ąsias metines. Šiame baikerių šou dalyvavo V.Putinas, o A.Zaldastanovas jį vežė motociklu. Tada V.Putinas metė lemtingą frazę, parodžiusią jo požiūrį į Ukrainą, o A.Zaldastanovas televizijos laidoje ją pasitikslino.
Maskvos baikerio teigimu tada V.Putinas pasakė: žmogus, kuris nenori Ukrainos susijungimo su Rusija neturi širdies, o tas, kas nori to apsijungimo neturi proto.
Kiekvienas norintis gali susirasti šios laidos video įrašą internete ir pažiūrėti pats, kaip jautėsi V.Putinas išgirdęs šį klausimą. Jis negalėjo nuslėpti, kad tai yra tiesa ir žinojo, kad šio klausimo bus neįmanoma iškirpti, nes buvo tiesioginė laida.
Todėl V. Putinas iš pradžių pripažino, kad jis viską atsimena, bet pridūrė, kad buvo ne visai taip suprastas. Ir padarė nemažiau skandalingą pareiškimą jau savo lūpomis.
V.Putinas teigė, kad turėjo omenyje Sovietų Sąjungos žlugimą ir perfrazavęs A.Zaldastanovo klausimą, pareiškė, kad tas, kas nesigaili dėl Sovietų sąjungos žlugimo neturi širdies, o, kas nori ją atkurti – neturi proto. Tai pasakęs, tarsi vėl išsigando savo žodžių, todėl tuoj pat pridūrė: bet visa tai palikime praeičiai.
Ukrainos nelaimės prasidėjo dėl to, kad V.Putinas šių minčių nenorėjo palikti praeičiai. Matydamas Ukrainos žmonių pakilimą Maidane ir prisimindamas, kad prieš 2012 m. prezidento rinkimus, jis pats susidūrė su panašiomis, gal tik šiek tiek mažesnio masto demonstracijomis Rusijoje, jis išsigando, kad Maidano nuotaikos neateitų prie Kremliaus sienų.
Todėl paleido galingą propagandos mašiną Rusijoje ir pasaulyje prieš Ukrainą bei Maidaną, pasinaudojant padarytomis kai kuriomis jų klaidomis bei ėmė kurstyti ten padėtį pagal patarėjo Sergejaus Glazjevo scenarijų. Apie jį S.Glazjevas užsiminė, viešėdamas Kryme keletą mėnesių iki Maidano. Atvykęs į tarptautinį forumą Jaltoje, šis V.Putino patarėjas pareiškė, kad Ukrainai pasirašius Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ( ES), kai kuriuose šios šalies regionuose gali kilti protestai, reikalavimai atsiskirti nuo Ukrainos ir net ginkluoti susirėmimai.
Yra teigiančių, kad neramumais, separatizmu Kryme, Rytų Ukrainoje Kremlius galėjo grasinti ir tuometinei Ukrainos valdžiai: prezidentui V.Janukovyčiui ir premjerui N. Azarovui. Ne tik ekonominėmis sankcijomis, tuo pačiu metu siūlant Rusijos kreditus, ekonominę pagalbą, jei Kijevas apsispręstų stabdyti derybas su ES. V.Janukovyčius įsiklausė į Kremliaus argumentus, bet įvyko Maidanas ir Rusija ėmė iš karto veikti.
Jau buvo atlikti sociologiniai tyrimai, parodę, kad Rusijos žmonės palaikytų ryžtingus V. Putino veiksmus Kryme. Jie į neįtikėtinas aukštumas iškėlė šalies vadovo reitingus ir bent jau kol kas, iki Malaizijos lėktuvo žūties, dauguma Rusijos žmonių neabejojo Kremliaus teisumu. Dabar, nepaisant tolesnės propagandinės kampanijos, kyla vis daugiau supratimo ir Rusijoje, jog dėl šios žūties atsakomybė tenka ir Kremliui.
Kol nešališka tarptautinė ekspertų komisija neatliko savo darbo, palikime konkrečios atsakomybės klausimą už šią tragediją ateičiai. Bet faktas yra tai, kad patys Donecko separatistai džiūgavo virš savo galvos numušę aukštai skridusį lėktuvą, kuris, kaip manė, buvo karinis Ukrainos naikintuvas. Apie šią savo ,,sėkmę“ jie ir pranešė patys. Šią žinią paskelbė ir Rusijos žiniasklaida. Ir tik paaiškėjus, kad tai yra civilinis lėktuvas, viskas nutilo. Informacija internete apie šį separatistų žygį pradėta trinti, imtos skelbti įvairios versijos, kurios įžvelgia visų kaltę, bet tik ne Rusijos ir jos remiamų separatistų. Rusijos televizijoje pasirodė liudininkai, kurie ėmė tvirtinti, kad katastrofos akimirką matė ne tik krentantį numuštą lėktuvą, bet šalia dar vieną. Galbūt karinį Ukrainos naikintuvą. Tačiau tik, paskelbus informaciją apie numuštą lėktuvą, žinių apie kitus, tuo pačiu metu buvusius danguje, niekas neskelbė.
Šios informacijos sraute pažymėtinas kraštutinių pažiūrų kazokų lyderio S.Kunycino, atvykusio su bendrininkais į Donbasą kariauti iš Rusijos, pareiškimas. Matydamas bandymus nusiplauti galimą kaltę iš Rusijos pusės, jis ir toliau tvirtina, kad tai Donecko savigyna numušė civilinį lėktuvą, kas bus visiems pamoka ten neskraidyti.
Po to Rusijos politikai, apžvalgininkai ėmė ironizuoti, kad gal tą lėktuvą ir numušė kazokai su kardais. O kartu kelia klausimą, kam reikėjo Rusijai įvežti raketinę sistemą Buk, pajėgią paleisti raketas žemė-oras, kurią vėliau, atseit išvežė į Rusijos teritoriją.
Bet atsakymas yra daug paprastesnis, nei Rusijos pusė dabar bando teigti. Ir, aišku, kad taip teigiantys, supranta savo padėties pažeidžiamumą. Raketų sistemą Buk valdyti , nukreipti į taikinį jokie kazokai negali. Tai pajėgūs padaryti tik profesionalai, t.y. iš Rusijos atsiųsti kariniai specialistai, sugebantys valdyti Buk, o pats raketų kompleksas paskubomis, slepiant pėdsakus, tikrai galėjo būti išgabentas į Rusiją.
Nepaisant V.Putino pažadų Normandijoje, į Rytų Ukrainą per separatistų valdomą sienos atkarpą toliau keliauja karinė jėga bei technika iš Rusijos. Nors V.Putinas yra Vyriausias kariuomenės vadas, Rusija nieko nepadarė, kad sustabdytų šį srautą.
Rusijos teritorijoje jau atvirai, dalyvaujant vietos valdžios atstovams, išleidžiami su pagarbą į Donbasą tiek idealistai, tiek dirbantys pagal kontraktą kariai. Pastarosiomis dienomis iki šios tragedijos buvo taip suįžūlėta, kad į Donbasą imti permesti jau ir tankai, raketinės sistemos. Būtent dėl šių priežasčių užstrigo Ukrainos kariuomenės puolimas ties Donecku ir Luhansku, kuris dabar atsinaujina, nes karinės jėgos srautas iš Rusijos kol kas sustojo. O Kremlius, tai supratęs, vėl ėmė siūlyti taikos derybas.
Bet dar neseniai separatistai ir juos remiantys Rusijos šovinistai skelbė, kad pagaliau Maskvą pavyko įtikinti skirti karinę pagalbą Donbasui, o tokie Kremliaus ideologai, kaip A.Duginas, ragino įgyvendinti planą su karine jėga žygiuoti už Donecko bei Luhansko sričių ribų, sukuriant Novorosiją ne dviejose srityse, o aštuoniose.
Čia pat prisiminta ir Donecko vadinamos liaudies respublikos karinio lyderio Igorio Girkino- Strelkovo mintis užimti Kijevą, nors yra besibaiminančių pačioje Maskvoje, kad ši karinė jėga gali būti nukreipta ir į Rostovą, prie Dono, kur savo laiku, prieš šimtą metų, naująją Rusiją norėjo kurti generolas Denikinas, kuriuo I.Girkinas žavisi.
Nemažiau generolu Denikinu žavisi ir V. Putinas. Ne vienam gali atrodyti istorijos anachronizmas tai, kad būtent Denikino ir kitų prieš šimtą metų gyvenusių veikėjų mintys šiandien kaitina V. Putino vaizduotę. Apie tas idėjas galbūt reikėtų pakalbėti kada nors vėliau, bet tampa visiškai aišku, kad V.Putinas yra atitrūkęs nuo realybės, gyvena šimto metų ir dar ankstesnėmis idėjomis, o nuo to kenčia šiandien Ukraina.
Kai kurias iš jų jis irgi išdėstė minėtoje televizijos laidoje ,,Pokalbis su Putinu“, kai priminė garsią generolo Denikino mintį apie tai, kad būtina išlaikyti vieningą Rusijos imperiją, o čia pat pridūrė ir savo žodžius: sveikai mąstantys ir patriotiškai nusiteikę Rusijos valstybės veikėjai niekada negali leisti sau net pagalvoti, kad būtų atskirtos viena nuo kitos Rusija, Baltarusija ir Ukraina. Tik štai, kur kyla klausimas, o kaip tada suprasti toje pačioje televizijos laidoje pasakytą jau aukščiau cituotą V.Putino ir Maskvos baikerių lyderio A.Zaldastanovo mintį ( priminsiu, kad jos šiek tiek išsiskyrė): politikas, norintis atkurti Sovietų Sąjungą ar sujungti Rusiją ir Ukrainą neturi proto. Ar ji nėra įtikinamesnė, nei teiginys, kad to nori sveiko proto politikai?
Po Malaizijos lėktuvo katastrofos ir pajutęs neigiamas nuotaikas kylančias Rusijos atžvilgiu visame pasaulyje, suvokęs, kad gali sulaukti daug stipresnių ekonominių sankcijų, nei anksčiau, V.Putinas išsigando.
Po keturias dienas trukusio delsimo, kai Donecko separatistai, ką norėjo tą darė avialainerio katastrofos vietoje, vaikščiojo po jo nuolaužas, kilnojo žuvusiųjų kūnus, kaip dabar aiškėja, gal vogė jų daiktus, ieškojo ,,juodųjų dėžių“, galinčių paslėpti katastrofos priežastis, V.Putinas tik pirmadienį padarė pareiškimą, kad turi būti sudarytos sąlygos tarptautinei komisijai atlikti savo darbą. Nors, kažin, ar įmanoma tai padaryti po Donecko separatistų veiksmų. Kaip ten bebūtų, svarbu ir mums, ir tarptautinei bendruomenei nepatikėti vėl bandomo kurti gerojo, pragmatiško V. Putino politiko įvaizdžiu, kad V.Putinas Rytų Ukrainoje niekuo dėtas, kad tai daro tik jo aplinkos žmonės ir separatistai.
Šių dienų Rusijoje niekas negali įvykti be V.Putino žinios. Kokia turėtų būti šio politiko atsakomybė, tai jau kitas klausimas. Bet už tai, kad galime pamatyti ir tikrąjį V. Putino veidą, išgirsti jo beprotiškas šių dienų pasauliui mintis turime padėkoti taip pat ir Maskvos baikeriui A. Zaldastanovui, kuris, aišku, tai atskleidė to nenorėdamas, nes ir toliau yra V.Putino idėjų gerbėjas, už kurias dabar išvyko kautis į Donbasą.
Kažkada ir vokiečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą rodė milžinišką pasitikėjimą savo šalies vadovu, tikėjo jo pažadais išplėsti jų gyvybinę, gyvenamąją erdvę, sujungti vokiečių žemes į vieną visumą. Bet vėliau atėjo skaudžios pagirios.
Galbūt ir dabar Rusijos žmonės atsitokės, suprasdami, kokias pasekmes gali nešti beprotiškos idėjos į vieną visumą sujungti vadinamą Rusiškąjį pasaulį, plėšant kitų valstybių teritorijas. Tik štai kyla klausimas: negi tam, kad tai įvyktų reikėjo tokios baisios katastrofos.
