Tokiu atveju neteks prasmės teorija, kad tai buvo „vienišo sukilėlio gaiduko paspaudimas“. Dėmesio centre atsidurs teorija, kad Rusija vykdo neapgalvotą ir nedeklaruotą karą ore Ukrainos teritorijoje. Staiga teroro aktas gali virsti tarpvalstybiniu karu, paremtu išsisukinėjimu ir neigimu, kad iki šiol aktyviai siekiama suskaldyti Ukrainos valstybę.
Tikriausiai V.Putinas buvo iš anksto patikintas, kad nieko panašaus į tokią nelaimę negali nutikti.
„Ne, pone prezidente, mes sunaikinsime visus Ukrainos karinius lėktuvus ore. Taip, pone prezidente, mes kontroliuosime jų oro erdvę ir surakinsime juos, kol sutiks su padalijimu, taip, kaip padarėme su Krymu. Ne, pone prezidente, mes esame profesionalai ir nėra jokių nesėkmės ar susekimo šansų. Mes esame treniruoti kovoti prieš amerikiečius, tai yra labai lengva užduotis.“
„Pone, mums iškilo problema“, - pasakė tipai liūdnais veidais, atėję vos po poros savaičių.
Toliau – pasiaiškinimų ir informacijos virtinė.
„Tai buvo mūsų daiktas, mūsų raketa, mūsų samdomi nusikaltėliai, ir viską užsakė mūsų pareigūnai. Taip, mus užfiksavo kamera, iš to sekė sumaištis spaudoje. Mes niekam neleidžiame priartėti prie sudužimo vietos, tačiau negalėsime sulaikyti jų ilgai. Visi su tuo susiję vyrai slapstosi, išskyrus I.Strelkovą.
Kas toliau bus, prezidente? Žinoma, galima sumaišyti popierius, slepiant, kad įsakymas buvo pateiktas ir viršaus. Viską galima neigti, tačiau anksčiau ar vėliau pėdsakai vis tiek atves iki prezidento kabineto, per kariuomenės vadovybę ir specialiuosius informacijos kanalus.
V.Putinas ir jo patarėjai jau pradėjo remtis Sovietų Sąjungos laikų patirtimi, pasipylė pavojingų idėjų virtinė.
„Paviešinkite istoriją, kad Ukraina už tai yra atsakinga. Sakykite, kad lėktuvas buvo nukrypęs nuo kurso, ir darė kažką neteisėto. Pažadėkite mūsų pagalbą, bet praneškite tiems idiotams Donecke, kad juodąsias dėžes reikia atgabenti į Maskvą. Nedelsiant. Nekalbėkite su Vakarų spauda. Svarbiausia, viską tikrinkite du kartus.
Įsitikinkite, kad sudužimo vieta priklauso tik mums. Paslėpkite informaciją kaip įmanoma geriau apie tai, kas ir kur ką nors darė. Sakykite, kad Ukrainos kariuomenė viską buvo suplanavusi. Ir jeigu galite, iškaskite senas istorijas apie Irano lėktuvą, kurį numušė amerikiečiai.“
Tačiau rusai įkliuvo, ir jie tai žino. Už tai kažkas turi atsakyti, o kandidatai - aiškūs. Liko tik vienas klausimas: kas ką pirmas paskųs, nes galų gale, visi išaiškės.
Jokia panika Maskvoje dar nėra kilusi, tačiau galima nujausti vis didėjančią rusų valdininkų baimę, valdininkų rūmų kabinetuose.
Iškilęs vienintelis klausimas, kaip toli žengs V.Putinas, kiek jis tęs šį karą - iki ekonominio žlugimo, atstumtųjų reputacijos, ar atviro karo, žinoma, kad apsaugotų save.
Yra tikimybė, kad jis nori pasitraukti iš šio konflikto, tikėdamasis, kad Vakarai greitai pamirš šį įvykį. Tai atrodytų realu, jeigu dabar būtų 1975 metai, tačiau nėra. Tikriausiai beveik visos aplinkybės prieš iššaunant „Buk“ sistemai raketą yra žinomos, o separatistų vaidmuo – aiškus.
Kol V.Putinas nesugalvos kaip išsisukti ir išspręsti visas problemas, bus pralieta dar daugiau kraujo.
Tomas Nicholsas yra portalo The War Room apžvalgininkas
