Jiems tai – šokas, sielvartas, gedulas, kuris po kelių dienų pavirs įniršiu. Žinoma, jei tikėsime prielaida, kad civilizuoti vakariečiai dar sugeba jį pajusti. Juk kažkur giliai turėtų tebeslypėti tas senovinis primityvus įsiūčio jausmas, kurį tiek dešimtmečių mėginta slopinti kalbant apie žmogaus teises ir politinį korektiškumą.
Suprantama, daugeliui europiečių dviejų pasaulinių karų – per akis, jie nebenori kariauti. O kaipgi Rusija? Ji irgi patyrė tuos pačius kruvinus konfliktus, bet žudymo instinktai neišblėso. Kodėl?
Atsakyti į šį klausimą mums lengviau, nei vakariečiams. Mat tai, kas dabar kaip vėžio ląstelės ryja sveiko rusų proto likučius, 50 metų žagino ir lietuvius. Malaizijos lėktuvo katastrofa ir makabriški šokiai lavonais nusėtuose laukuose mums atskleidžia naujų pasibjaurėtinų detalių, tačiau iš esmės nekeičia to, ką jau seniai žinome apie dvigalvį erelį ir jo šiurpiuosius vaikus.
Nuo pažinties su sovietiniu saldafonizmu okupanto armijoje mane kadaise išgelbėjo studijos Vilniaus universitete, tačiau atsiradus pirmai progai pats nuvykau susipažinti su ta paderme. 1995 vasarą per pirmąjį Čečėnijos karą iš arti pamačiau, ką sugeba rusų karininkai ir kai kurie kariai.
Groznas, Gudemesas, Šatojus, kiti miestai buvo aplaistyti ne tik čečėnų sukilėlių, bet ir maištingą respubliką tramdžiusių rusų krauju. Viename interviu „Lietuvos rytui“ tuometis respublikos vadovas Aslanas Maschadovas sakė: „Jie nesigaili net savų, ką jau ten kalbėti apie mus, čečėnus“.
Nors V.Putinas anuomet dar net nešmėžavo politinių įvykių horizonte ir ramiai stumdė popierius KGB rūmų kabinete, Rusija jau skaičiavo savo pačios lavonus, visai nesukdama galvos dėl svetimų.
O kaip kitaip? Tiesą sakant, istorijų apie savųjų naikinimą reikėtų ieškoti senesniuose laikuose, o Antrojo pasaulinio karo liudijimai apie tai, kaip karinio saugumo agentai šaudė į nugaras nebegalintiems pulti saviškiams – viso labo senųjų tradicijų tęsinys.
Gedintys artimųjų ir kraupstantys nuo marodierių siautėjimo lėktuvo katastrofos vietoje vakariečiai turbūt nėra girdėję apie kitas V.Putino valdymo laikų tragedijas. Pasaulis jau primiršo 2004-ųjų rugsėjo siaubą Beslane. Kai Kremliaus nurodymu buvo nurodyta tankais šturmuoti užminuotą mokyklą. Tada žuvo 334 žmonės, daugelis - vaikai.
Pamenate Nord-Ost spektaklį Maskvoje? Tą Dubrovkos teatro šturmą nuodingomis dujomis? Tuomet buvo šaltakraujiškai nužudyta ne tik 40 teroristų, bet ir 130 įkaitų. Saviškių, maskviečių, brolių ir seserų.
O kaip su tais Pietų Rusijoje susprogdintais daugiabučiais ir jų gyventojais? Kai taip reikėjo dingsties pradėti naują karą Čečėnijoje.
Kokie dar ten verkšlenantys olandai? Apie kokį gailestį ar žmoniškumą svetimiems galima kalbėti, kai jie su savais šitaip? Kokie naivūs yra tie, kurie rašo peticijas, apeliuoja į V.Putino sąžinę, nes „negali tylėti“. Iš tokių raštų – tiek pat naudos, kiek ir laiškų į Pragarą Liuciferiui, kad pagaliau nutrauktų visų žmonių kančias.
Štai tokie lūžio momentai ir nukloja skraistę, kuri iki tol slėpė prarajos kraštą. Tai – tarpeklis, žiojintis tarp Vakarų, su visomis savo vertybėmis ir Rusijos, įstrigusios melo, vagysčių ir moralinio supuvimo liūne, kuris tolydžio plečiasi.
„Grąžinkite mūsų sūnus – gyvus ar mirusius!“, - šaukė jūreivių motinos tam pačiam V.Putinui, kai jo vadovaujamos karinės pajėgos 2000-ųjų rugpjūtį dusino saviškius jūros dugne. Barenco jūroje nuskendo Rusijos atominis povandeninis laivas „Kursk“ su 118 jūreivių. Tai buvo naujai iškepto prezidento kovinis krikštas, kai visa šalis raudojo savaitę melsdama gelbėti gyvus po vandeniu įkalintus saviškius, užsienis siūlė pagalbą, o Kremlius tylėjo.
Vėliau paaiškėjo, kad tuos vyrus buvo galima išgelbėti, bet iš Maskvos atėjo griežtas įsakymas: saugoti karinę paslaptį, jokių Norvegų ar kitų šalių gelbėtojų, apsieisime. „Rusijos karinio jūrų laivyno garbė palaidota jūros dugne“, - rašė tuomet dar neužgniaužta rusų spauda.
Taip. Karinės paslaptys, gelžgaliai šioje valstybėje visuomet buvo svarbesni už gyvybę, mirusiojo orumą, elementarų žmoniškumą. Visa garbė – tėvą saugumiečiams išdavusiems pavlikams arba ambrazūrą savo kūnu užkimšusiems kamikadzėms. Toks jų karo menas, toks paveldas ir garbės kodeksas, su degtine per motinos kraują įrašytas į DNR.
Todėl tie, kurie dabar Rytų Ukrainos rugių laukuose mauna auksinius žiedus nuo negyvų rankų, naršo žuvusiųjų bagaže ieškodami laimikio visam pasauliui tiesiog priminė tai, ko mes čia Lietuvoje apie jų padermę nebuvome pamiršę. Į dienos šviesą pakliuvo civilizacijos paplavų duobės gyventojai, savo senelių kruvinų žygių verti anūkėliai, pasipuošę kolorado spalvų juostomis ir pasiruošę iš dangaus nutrenkti dar tuziną keleivinių lėktuvų, jei bus įsakymas.
Tai jų seneliai nuėjo iki Berlyno, pakeliui išžaginę visas sutiktas moteris ir netgi nusifotografavę ant Reichstago rūmų stogo su dviem vogtais laikrodžiais ant riešo. Tai jų tėvukai trėmė ir žudė ukrainiečius, lietuvius, lenkus, rusus. Jei jiems bus leista, jie tai vėl darys – su tokiu pačiu užsidegimu.
Įdomu, kas dar kraupaus turėtų nutikti, kad tai suprastų dabar gedintys vakariečiai?
