- Ką svarbu kiekvienam iš mūsų žinoti apie vaiko teises?
- Vaiko teisės iš principo nesiskiria nuo žmogaus teisių. Žvelgiant istoriškai, daugiau nei 4 000 metų žmonės stengėsi išsiaiškinti, kaip įteisinti ir užtikrinti standartus, pagal kuriuos kiekvienas žmogus būtų gerbiamas. Galiausiai jie suformulavo ir įteisino žmogaus teises, kurių nuostatų privalėjo laikytis ne tik pavieniai individai, bet ir įvairios institucijos bei vyriausybės. Iš pradžių žmogaus teisės buvo suprantamos siauriau. Jos apėmė nuostatus, pagal kuriuos vyriausybinės organizacijos ar kitos jėgos struktūros turėtų gerbti ir saugoti kiekvieną žmogų ir nesielgtų su juo žiauriai. Bėgant laikui šių teisių suvokimas pasikeitė: nuo reikalavimo, kad žmogus būtų saugus ir galėtų išgyventi, iki kalbėjimo apie kiekvieno individo visapusišką gyvenimo kokybės gerinimą.
Istoriškai susiklostė taip, kad galų gale buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kuri 1989 m. buvo įteisinta ir Jungtinėse Tautose. Tačiau tai, kad vaiko teisės buvo įteisintos, dar toli gražu nereiškė, kad jų buvo laikomasi. Kažkodėl vaikai visuomet buvo tarsi eilės gale. Jų teisės nebuvo taip vertinamos kaip suaugusiųjų, negalią turinčių žmonių, kitų visuomenės grupių teisės. Iš dalies taip nutiko todėl, kad patiems vaikams labai sunku daryti įtaką juos supančiam pasauliui, jie priklauso nuo jais besirūpinančių žmonių ir jų žmogiškumo bei sąmoningumo lygio.
Tačiau, nepaisant visko, mes dabar turime Vaiko teisių konvenciją, kuri galbūt dar nėra tobula ar iki galo išbaigta, tačiau tobulinama ir tam, kad ji būtų kiek įmanoma veiksmingesnė, prie jos dabar dirba gausybė žmonių. Svarbiausia, kad turime pozityvią ideologiją, pozityvų atskaitos tašką, kuomet kalbame apie vaikus ir jų teises visame pasaulyje. To anksčiau dar niekada nėra buvę. Nesvarbu, kur tu gyveni – Lietuvoje, Meksikoje ar Pietų Afrikoje, privalai gerbti vaikus. Tam, kad vaikai užaugtų sveiki ir sąmoningi pasaulio piliečiai, turi būti gerbiamos jų teisės ir poreikiai.
- Kas Jums pačiam svarbiausia, kalbant apie vaiko teises?
- Tai, kad yra įteisinti standartai, pagal kuriuos visos pasaulio valstybės turi gerbti vaiko teises. Ir šios teisės apima ne tik sveikatos, saugumo ar išsilavinimo klausimus. Ne, čia kalbama apie tai, kad vaikai turi būti gerbiami savo šeimose, kad turi būti gerbiama jų kultūra, norai ir svajonės. Kitaip sakant, čia kalbama apie pagarbą vaiko raidos procesui ir visiems dalykams, galintiems iškilti jo metu. Mes norime, kad kiekvienas vaikas augdamas galėtų vystyti ir tobulinti savo talentus, kad gerbtų kitus žmones, kitas rases ir kultūras, kad mylėtų ir tausotų aplinką, kad taptų žmogumi, atsakingai priimančiu sprendimus, kurie darys įtaką jo ateičiai.
- Kokios problemos, susijusios su vaiko teisėmis, būdingos daugeliui valstybių?
- Viena problema, kuri būdinga absoliučiai visoms valstybėms, yra ta, kad vaikai paprasčiausiai nėra išklausomi. Jie nepakankamai dalyvauja savo pačių raidoje. Žinoma, mes pasiekėme labai daug kalbant apie vaikų saugumą ar sveikatos klausimus, tačiau dabar matome, kad vien to nepakanka.
Geram vaiko vystymuisi jau nebepakanka to, kad jis fiziškai būtų sveikas, čia jau kalbama apie kitus dalykus, pavyzdžiui, kad vaikas galėtų daryti didesnę įtaką savo gyvenimui bei pasirinkimams. O tai reiškia, kad vaikų reikia klausytis ir ne daryti dalykus jiems ar už juos, o daryti tai kartu. Kad augdamas vaikas galėtų spręsti, ką jis valgys ar kaip rengsis, su kuo draugaus ar kokių svajonių sieks. Reikia siekti, kad vaikai būtų išgirsti, bet tai nereiškia, kad kiekvienas jų pageidavimas turėtų būti pildomas. Žmonės ne visada daro ir tai, ko aš noriu ar paprašau (juokiasi – aut. past.). Kalbu apie išklausymą, diskusiją ir pagarbų bendravimą.
- Čia Jūs kalbate apie problemas, labiau būdingas išsivysčiusioms pasaulio valstybėms. O kaip yra kitur?
- Kuomet kalbame apie besivystančio pasaulio šalis, žinoma, daugiau problemų kelia ekonominiai sunkumai, skurdas, vaikų darbas. Tačiau ir ten vaikų balsas turėtų būti girdimas, nors kol kas taip nėra. Žinoma, daugelyje pasaulio valstybių vaikai neturi galimybių gauti tinkamą išsilavinimą ir tai tikrai yra problema, tačiau vien patekimas į mokyklas dar nereiškia, kad ten bus suteiktas reikiamas ar bent padoriai minimalus išsilavinimas. Tai nereiškia, kad vaikai ten mokosi. Tai vienas didžiausių rūpesčių.
- Kalbant apie vaiko teises, svarbiausią vaidmenį, kad jos būtų įgyvendintos, atlieka suaugusieji. Tad daugiausia dirbti taip pat reikėtų su jais?
- Dažniausiai pagrindinis darbas ir vyksta su suaugusiais. Tačiau jie turi suprasti, kad pasaulis bus žymiai geresnis, jei mes gerbsime vaikų teises. Žmonės per ilgus šimtmečius suprato, kad jie turi poreikius, norus, kurie iš esmės yra labai panašūs. Galiausiai atsirado suvokimas, kad pasaulis bus daug geresnė vieta, kai ne tik mano norai, bet ir mane supančių žmonių norai bus patenkinti. Ir toks mąstymas galiausiai buvo įteisintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Taigi šios teisės ir atsirado iš poreikio suprasti ir gerbti žmogaus poreikius bei galimybes.
Suaugusiems labai svarbu suprasti, ką vaiko teisės reiškia, kad pagarba joms atneša naudos visiems. Jei gerbsi savo vaiko poreikius ir teises, jei auginsi juos su meile ir rūpesčiu, jei jie galės įgyti kokybišką išsilavinimą ir mokytis dalykų, kurie jiems įdomūs, galų gale jei jie galės labiau kontroliuoti savo gyvenimą, visų mūsų lauks geresnė ateitis. Jei gali pasitikėti savo vaiku, pasikliauti juo, juk ir tavo paties gyvenimo kokybė bus geresnė. Su jais ateityje bus maloniau dirbti, jie išaugs geresniais piliečiais, atsakingais asmenimis, kurie kurs geresnį pasaulį visiems. Reikia, kad suaugusieji tai suprastų, nes juk jie kontroliuoja didžiąją savo vaikų gyvenimo dalį. Be to, ir patys vaikai turi žinoti savo teises bei kaip, esant reikalui, už save pakovoti. Kalbant apie teises, juk taip pat turime galvoti ir apie pareigas.
Norint, kad žmogus išaugtų pilnaverčiu visuomenės nariu, jis turi mokėti prisiimti atsakomybę. Darydamas daugiau sau, daugiau darai ir kitiems. Taigi, mano nuomone, teisės ir pareigos eina drauge ir nekonfliktuoja tarpusavyje. Tačiau šis bendradarbiavimas turi būti teisingas, negali atsirasti vergovinio prieskonio. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse iš vaikų tikimasi, kad jie pasirūpins savo mokyklos pastato švara. Tai juk jų pastatas, kuriame jie būna pamokų metu, tad atrodo, kad šiame prašyme yra logikos. Juk tokius pat darbus atlieki ir savo namuose. Tad teisės ir atsakomybės eina greta. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atidirbti, jog kiti pripažintų tavo teises, nereikia jų užsitarnauti, jas tiesiog privaloma gerbti.
- Ką daryti, kad ši informacija pasiektų vaikus?
- Pagalvokime apie skirtingus visuomenės sektorius, kurie gali perduoti vaikams šią informaciją ir daryti jiems teigiamą įtaką. Visų pirma, žinoma, mokyklos. Nes mokytojai ir mokyklose dirbantys psichologai – tarsi šeimos institucijos pratęsimas. Jie irgi rūpinasi vaiko gerove, siekia, kad jie išaugtų gerais ir teisingais žmonėmis. Mokykla – tai vieta, kurioje ne tik mokaisi, bet ir išmoksti gyventi teisingai, pamatai gerus pavyzdžius. Juk nepakanka vien kalbėti apie juos, reikia tuos gerus pavyzdžius ne tik pamatyti, bet ir išgyventi, kad vaikas išmoktų būti atsakingu žmogumi.
Mokykla – tai ta vieta, kur žmogaus teisės ne tik gerbiamos, bet ir puoselėjamos. Kita institucija – tai šeima. Šeimoms, emociniam klimatui jame Vaiko teisių konvencijoje skiriama ypatingai daug dėmesio. Šeima yra bazinis vaiko teisių pagrindas. Dar vienas svarbus aspektas – tai darbas su žmonėmis, kurie tiesiogiai dalyvauja vaiko gyvenime: pediatrai, psichologai, daktarai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, teisininkai, policininkai, religinės bendruomenės nariai. Reikia siekti, kad pagarba vaikui vyrautų įvairiose srityse, kad tai būtų tiesiog normalus, įprastas bendravimas ir visuomenės konstruktas.
- Šio pokalbio apibendrinimui turbūt tiktų visiems puikiai žinoma frazė: „Turime rūpintis vaikais, nes jie yra mūsų ateitis“.
- Žinoma. Nors mes ne visada juos taip traktuojame, tai yra visiška ir absoliuti tiesa. Dabar mes gyvename didžiulių pokyčių laikotarpiu, kokių dar niekada nesame išgyvenę, kalbant apie spartų technologų vystymąsi, genų inžineriją, žmogaus darbą keičiančius robotus. Šie pokyčiai gali labai palengvinti arba labai apsunkinti mūsų gyvenimus.
Tad istoriškai nebuvo reikšmingesnio laiko nei mūsų išgyvenama dabartis. Žinoma, kai kurie žmonės sako, kad tą patį buvo galima pasakyti prieš 50 ar prieš 200 metų. Taip, tą galima buvo pasakyti, tačiau tai nebūtų buvusi tiesa, lyginant su dabartimi. Todėl ypač svarbu, kaip mes išauginsime ir išauklėsime savo vaikus dabar. Koks bus jų mąstymas, kokios vertybės, kokios stiprybės, kokiais jie žmonėmis užaugs ir ar galės susitvarkyti su šiais didžiuliais mūsų laukiančiais pokyčiais. Nes situacija tikrai gali būti labai liūdna. Mums reikia, kad vaikai būtų stipresni. Pagalvokime apie robotus ir kai kurių žmonių jau dabar keliamus klausimus – kokius darbus ateityje atliks žmogus? Apskritai, kokia bus paties darbo sąvoka? Pagalvokime apie genų inžineriją, apie jau dabar girdimus atgarsius dėl kūdikių dizaino, kuomet galėsime projektuoti ne tik vaiko lytį, rasę, akių spalvą, bet ir jo pomėgius ar galimybes.
Pasaulyje iššūkiai dar niekada nebuvo tokie rimti. Tad privalome gerbti ir puoselėti vaikų teises, padėti jiems užaugti teisingais, dorais žmonėmis. Nes tik nuo jų priklausys, kokia ateitis mūsų laukia.
Kalbino Agnė Taurinskaitė VDU Viešosios komunikacijos tarnyba
