Raketos „žemė-oras“ niekam daugiau netinka: nei į Mėnulį skristi, nei palydovus į orbitą leisti. Jos skirtos numušinėti skrendantiems orlaiviams.
Pramogos tikslais jų irgi niekas nešaudo ir vietoje fejerverkų į alaus festivalius nevežioja: sistema kainuoja apie 8 mln. dolerių, o kiekvienas šūvis – ketvirtį milijono. Vargu ar čia buvo taip, kad koks jaunimas nujojo raketų kompleksą, paliktą automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro, išlaužęs spynelę ir sujungęs laidelius po prietaisų skydu, nuvežė į pamiškę ir mygo raudoną mygtuką, kol įvyko tragedija.
Mirtiną šūvį į keleivinį lėktuvą, suprantama, paleido rusai arba jų siundomi rytų Ukrainos separatistai. Iš kur žinau? Paprasta. Separatistai neturi (kol kas) savo karinių oro pajėgų. Teisėtai Ukrainos valdžiai nebuvo nei į ką, nei kodėl pyškinti. Kas belieka?
„Putino raketa“, kaip teisingai ir trumpai parašė vienas anglų laikraštis, pirmajame puslapyje patalpinęs pragariškas nuotraukas apie šipulius žemėje. Šiandien viso pasaulio foto redaktoriai mato nuotraukas iš žinių agentūrų, kurių nematote jūs. Ir gerai, kad nematote. Kūnų dalys ir tebesėdintys prisegti krėsluose lavonai, sumaišyti su mažylių žaislais, piešimo sąsiuviniais ir vaikų kuprinėmis, yra vaizdas ne kiekvienam.
Kas pasuko raktelį ir paspaudė mygtuką, dar neaišku; net jei ir nebus aišku, tai nesvarbu. Kas apmokėjo, ginklavo, siundė ir užkūrė karą, šiandien aišku visiems, net ir Kremliaus šeimininkui, kuriam svyla padai taip, kad gražu žiūrėti. Iš kur žinau? Kai pats Vladimiras Putinas, nieko nelaukdamas, komentuoja, neigia, piktinasi, purkštauja ir išsisukinėja asmeniškai, gali suprasti, kad banditų gauja supranta šį kartą prisižaidusi.
Skirtingai nuo liberalaus kairiųjų pažiūrų jaunimėlio, kurio gausu Vakarų žiniasklaidos redakcijose ir kurie pernelyg prastai žino XX amžiaus ir Šaltojo karo istoriją (ir todėl nemoka matyti ženklų ir daryti išvadų), V.Putinas, senas ir ciniškas saugumietis, praeities pamokas žino labai gerai. Pamoka yra paprasta: piktadarystės oro erdvėje prieš civilinę aviaciją visada būdavo neišvengiamas nuosprendis sumanytojams, apmokėtojams, prijaučiantiesiems arba vykdytojams.
Nebūtinai ir ne tik asmenine prasme, nors, pavyzdžiui, Libijos vadovas pulkininkas Moammaras Gaddafi, nors ir praėjus 23 metams po nusikaltimo, rado tokią mirtį, kurios tikrai nepavydėtų garsieji pakaruokliai Benito Mussolini ir Saddamas Husseinas.
2001 metų rugsėjo 11-osios išpuoliai, užgrobus keleivinius lėktuvus Niujorke ir Vašingtone nepraėjo be katastrofiškų pasekmių jų sumanytojams, kurių vyriausiasis šiandien ilsisi jūros dugne. Libijos režimas ir jo beprotis vadovas, organizavę amerikiečių lėktuvo sprogdinimą virš Lokerbio miestelio Škotijoje 1988 metais, buvo sudoroti baisiau, nei lėktuve ir žemėje žuvę 270 žmonių.
Beveik prieš dešimtmetį, Rusijos tolimųjų rytų Sachalino saloje, važiavau į paplūdimį prie Ochotsko jūros pirkti krabų iš žvejų. Privažiavus Dolinsko miestuką, taksi vairuotojas su pasididžiavimu parodė karo bazės vartus ir sustabdė automobilį, nes sakė, kad visi atvykusieji būtinai nori nors tuos vartus pamatyti.
Už žaliai-rudų vartų su išblukusiomis raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis irgi buvo pasirašomas pralaimėjimo nuosprendis: iš Dolinsko karinių oro pajėgų bazės 1983 metais pakilo sovietų naikintuvas Su-15, numušęs keleivinį Korėjos oro bendrovės lėktuvą, skridusį iš Niujorko, per Aliaską į Seulą.
Tuomet žuvo 269 žmonės ir sudužęs Boeing-747 irgi buvo vinis – dar viena vinis – į režimo karstą. Nusenusi ir dvesianti Maskvos senolių gauja jau nesustabdomai dardėjo pakalnėn, barškėdama dirbtiniais žandikauliais, kaip sniego gniūžtę augindama savo šalies skolas ir netrukus pakratė kojas, arba, kaip pasakytų Rusijoje, suklijavo pelekus.
Prisiminus Korėjos lėktuvo numušimą prieš tris dešimtmečius, šių dienų įvykiai yra nuostabiai panašūs: kaip tada, taip ir dabar Kremlius viską neigia. Kaip tada, taip ir dabar visaip trukdoma tyrimui. Kaip tada, taip ir dabar prisidirbusi pusė visą aiškina bukomis sąmokslo teorijomis (JAV masonai, Izraelio žvalgyba ir jų Malaizijos parankiniai išsiruošė šnipinėti rytų Ukrainos burokų derliaus).
Vargu ar Rusija kada nors pripažins esanti kalta dėl šio nusikaltimo. Ne toks ten režimas, ne tokie žmonės – o kitokių irgi nelabai galima tikėtis. Rusija net Baltijos šalių okupacijos dar nepripažįsta po daugiau nei septyniasdešimties metų, tai apie ką mes čia kalbam? Tačiau jų atgailos mums net ir nereikia.
Beveik trys šimtai žmonių buvo nesavanoriškos civilių aukos dar viename Šaltojo karo mūšyje. Tai, kad šiandien dar mažiau žmonių pasaulyje mato Rusiją ir V.Putiną ne kaip šalį ir vadovą, o kaip nekontroliuojamą agresorių ir gangsterį valdžioje, yra baisia kaina pasiektas nedidelis laimėjimas.
Vakarų išsiblaivymas nuo taikaus sugyvenimo iliuzijų (o jie juokėsi iš mūsų ir atlaidžiai mojavo rankomis: „jus vis rusai puola, apsičiupinėkit“) yra ir bus skausmingas procesas. Blogiausia, kad vargu, ar šios aukos bus paskutinės.
