Vertindamas praėjusią savaitę pasibaigusią Seimo pavasario sesiją M.Jastramskis įžvelgė, kad radikalūs ir neprognozuojami rinkėjai daro vis mažiau įtakos didžiajai šalies politikai.
O kokį pastarąjį parlamento sprendimą politologas laiko reikšmingiausiu?
– Manau, tai leidimas jau artimiausiuose savivaldos rinkimuose rinkti merus tiesiogiai. Tačiau kokie bus ilgalaikiai to padariniai, dar neaišku. Kol kas matau nemažai pavojų.
Partijas ir partinį aspektą politikoje, kai rinkėjai dar labiau orientuosis į konkrečius asmenis ir veidus, tai turėtų susilpninti.
Kita vertus, tai gali dar labiau padidinti politinį nestabilumą savivaldybėse, kuris ir taip yra didelis. Juk kas bus, jei rinkėjai balsuos už vienas figūras mero rinkimuose, o už kitas rinkdami tarybą?
Labai abejoju, kad meras patikimai kontroliuos tarybos daugumos formavimą.
Daugių daugiausia jis bus savotiškas brokeris, o tarybos ir toliau bus fragmentuotos, valdančioji dauguma vėl keisis po kelis kartus per kadenciją.
Keisčiausia, kad nebuvo atlikta rimta ir kompleksinė šio reikalo galimybių studija, o iškart priimtas politinis sprendimas.
– Politikai rėmėsi tuo, kad tiesioginės demokratijos pageidauja rinkėjai. Jie pastaruoju metu vis labiau nori matyti žinomus, patrauklius veidus, kuo mažiau susijusius su partijomis. Gal to ir užtenka?
– Žinoma, visada galima vadovautis argumentu, kad to nori dauguma.
Tačiau ta dauguma nori daug ko, ir nebūtinai naudingo valstybei, ypač kai kalbama apie strateginius ir ilgalaikius visą valstybės sistemą liečiančius dalykus.
– Seimas palaimino euro įvedimą reglamentuojančius įstatymus, bet visuomenės nuomonės svarstyklės į naujos valiutos pusę krypsta lėtai. Kaip tai vertinate?
– Iš tiesų, jei mūsų politikai taip jautriai atsižvelgia į visuomenės nuomonę, kodėl neatlikta rimtų tyrimų apie piliečių požiūrį į eurą?
Gal todėl, kad netgi tie reti, pirmiausia „Eurobarometro“, tyrimai rodo, jog dar daug žmonių žiūri į šią valiutą su nepasitikėjimu, kad visuomenėje auga nepasitikėjimas ir pačia Europos Sąjunga?
– Vienas spalvingiausių šios sesijos epizodų – politinių jėgų kova dėl žemės referendumo.
Iš pradžių politikai nemanė, kad grėsmė reali, ir pramiegojo parašus, po to išsigandę puolė kurti absurdiškai griežtus „žemės saugiklių“ įstatymus, o galiausiai paaiškėjo, jog referendumas tebuvo burbulas.
– Kad šis klausimas svarbus tik gana nedidelei visuomenės daliai, buvo aišku nuo pat pradžių.
Tačiau mūsų partijos neapskaičiavo, kad ta dalis gali sulaukti tokios paramos, kuri bus pakankama surengti referendumą.
Tolesnius partijų veiksmus, taip pat ir „saugiklių“ įstatymus, vertinu kaip natūralią jų reakciją į galimą naują konkurentą ir norą tuojau pat nuo jo apsisaugoti.
– Šią sesiją nebuvo priimtas nė vienas svarbus projektas. Buvo atidėliojamas Tautinių mažumų įstatymas, strigo dvikalbių užrašų užmojai, kuriems viešai nepritarė ir premjeras Algirdas Butkevičius. Kas čia vyksta?
– Pažvelkite į visuomenės nuomonės apklausas, kuriose Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis yra nemėgstamiausias šalies politikas, ir suprasite.
Politikus, nuolat žadančius pagaliau sutvarkyti santykius su lenkų mažuma, kausto baimė, jog viešumoje viskas bus pateikta taip, kad jie „nusileido lenkams“, ir tai labai neigiamai atsilieps jų reitingams.
Be to, tenka konstatuoti, kad įtampą tarp lietuvių ir tautinių mažumų itin pakurstė Ukrainos įvykiai.
Manau, absoliuti dauguma lietuvių, net tie, kurie įprastai nepasitikėjo valstybe, vis labiau bijo Rusijos grėsmės, o lenkai ir rusai to paties V.Tomaševskio dėka tarsi atsidūrė kitoje pusėje.
– Tad kaip apskritai vertinate mūsų politikų klausą – jie jau geriau girdi tautos balsą ar išgirsta tik tai, ką nori?
– Esu atsargus optimistas, nors politikai ir toliau sunkiai randa pusiausvyrą tarp atsakingos, ilgalaikės, pasvertos politikos ir vienadienių, noru pigiai įtikti miniai pagrįstų sprendimų.
Tačiau radikalių, neprognozuojamų, tarsi iš niekur atsirandančių elementų įtaka po truputį mažėja. Taigi ir politikai pamažu mokosi elgtis atsakingiau.
