Labai noriu išmokti geriau kalbėti lietuviškai. Taip, rašinėlius man vis dar parašo ponia Danutė iš ketvirto aukšto, todėl tikiuosi, kad penktoje klasėje man pavyks bent kokius kelis pačiai parašyti. Būna nejauku nešti ne savo darbą. Būna nejauku, kai mama ateina pasitikti iš mokyklos ir garsiai rusiškai su manim pasisveikina.
Nepastebėjau, kad kuris nors klasiokas kalbėtų rusų kalba, o jeigu kas ir kalba (pavyzdžiui, Sandros tėtis yra rusas), tai jie kruopščiai tai slepia. Tikrai nesielgia taip neapdairiai, kaip mano šeima. Nešaukia per visą kiemą: „Privet, Beata!! Ja tut!!“ Siaubas, tada norisi skradžiai žemę prasmegti.
O dar istorijos mokytoja vis užsimena apie tai, kad Rusija nėra draugiška valstybė ir ji kelia mums didelę grėsmę. Ir anksčiau mes kelissyk esame buvę „Rusijos gniaužtuose“ ir „vos pavyko išsivaduoti“, todėl „dabar turime būti budrūs“. Aš nežinau, gal ta istorijos mokytojos minėta „okupacija“ arba „invazija“ jau prasidėjo nuo mano namų?
Gal rusai, kaip ateiviai, jau užgrobė mano šeimą ir iš mano šeimos skverbsis į visas kitas? O ką man reikėtų daryti? Gal aš dar galiu visa tai sustabdyti – pavyzdžiui, kategoriškai atsisakyti su mama kalbėti rusiškai, tėčiui, močiutei – neatsakyti išvis. Nežinau, kodėl, bet kai turiu ištarti žodį rusų kalba, skruostus apima raudonis, apsidairau, ar aplink nėra istorijos mokytojos arba klasiokų ir šiaip ne taip išveblenu.
Šią vasarą gavau pasą, nes po savaitės važiuosim pas gimines į Baltarusiją. Pase yra kelios dešimtys puslapių, mano nuotrauka (labai bjauri, tarp kitko), vardas, pavardė, gimimo data ir įrašyta tautybė – lenkė. Mano tėtis yra lenkas, o mama baltarusė, todėl namuose kalbam rusiškai. O močiutė kalba išvis nežinia kokiais kodais – ji tikriausiai yra poliglotė, vienu metu gebanti kalbėti labai daug slaviškų kalbų. Tai man patinka.
Mano močiutė labai pyksta ant Lietuvos. Šis pyktis yra panašus į mano tėčio pyktį, kai jis važiuoja automobiliu ir jam reikia iš vienos juostos persirikiuoti į kitą, o kažkoks sunkvežimis to padaryti neleidžia ir jis nepersirikiavęs važiuoja ir keikiasi. Taip ir mano močiutei – tiesiog vienu metu jai nepavyko persirikiuoti į Lietuvą ir ji pyksta. Nekalba lietuviškai, bet kai kokiai draugei telefonu ką nors slapto pasakoju – viską supranta.
Mokykloje šiandien pasakojo, kad V.Landsbergis yra didi asmenybė ir jį reikia gerbti, bet mano močiutė, vos pamačiusį šį poną per televizorių, prišoka prie ekrano dešimties centimetrų atstumu ir apibraižo jį špygom palydėdama visa tai slaviškai turtingais sakiniais. Aš galvoju, gal kiekvienas šlovina V.Lansbergį kaip išmano. Bet man kažkodėl šis močiutės būdas nepatinka.
Rudenį aš savo jėgomis parašysiu rašinėlį lietuvių kalba ir jis bus išsiųstas į Vilniaus miesto konkursą. Kitais metais aš pradėsiu dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Aišku, nė vieno nelaimėsiu, nes beveik kiekvienas kartas baigsis aklina užmarštimi arba viso pasaulio jaudulio priepuoliais, bet vis šis tas. Ilgainiui atsitiks taip, kad lietuvių kalba taps dalyku, kuris man sekasi geriausiai. Su manimi pradės konsultuotis klasiokai, o mano pomėgiu taps rašymas.
Močiutė vis dar nemokės lietuvių kalbos ir rodys špygas V.Landsbergiui, o namuose su tėvais kalbėsime rusiškai, bet įterpdami vis daugiau lietuviškų žodžių. Paprašiusi, kad mama parašytų raštelį į mokyklą, vėliau taisysiu klaidas ir su kiekvienu rašteliu mama darys vis mažiau klaidų.
Turėsiu daug draugų ne tik rusų, bet ir lenkų, lietuvių. Ir su visais puikiai sutarsiu. Lietuviai prašys, kad pamokyčiau rusų kalbos, kai skaitysime Dostojevskį ir aš versiu kai kurias citatas į lietuvių kalbą. Tada mes kartu pradėsime klausyti DDT, Kino, Zemfiros ir aš versiu jų nuostabius sakinius. Kalbėdama su mama telefonu rusiškai aš netgi didžiuosiuosi, nes moku ne tik lietuvių kalbą.
Mokyklą baigsiu geriausiai išlaikiusi lietuvių kalbos valstybinį egzaminą, močiutė mirs, taip ir neišmokusi lietuvių kalbos ir neatsikračiusi pykčio Landsbergiui. Aš vis dar sutriksiu, kai žmonės manęs klaus: „Tai kas tu esi? Lenkė? Rusė? Baltarusė? Negi lietuvė?“ Aš nežinosiu, ką atsakyti, mintyse vis prisimindama tą mažą antspaudėlį, mano, penktokės pase - „lenkė“.
Po kelių metų būsiu teatralų susibūrime Rusijoje, šnekėsiuosi su jauna lietuvių aktore, dirbančia Maskvoje ir prie mūsų prieis stambi ryški teatro kritikė, apkabins mano pašnekovę ir pasakys: „Ona uže naša.“ Po kelių valandų aš gulėsiu viešbutyje, žiūrėdama į fotelį ir verksiu, galvodama: „O kieno aš?..“
Lenkams nereikalinga, nes nesugebu suregzti sakinio lenkų kalba neprajuokinusi aplinkinių. Ne rusų ir ne baltarusių – tai tikrai. Negi lietuvių?.. Ar lietuvis, eidamas pro mane, apsikabintų ir pasakytų: „Ji – mūsų.“ Aš norėčiau būti jūsų, bet antspaudėlis man primena, kad niekada nebūsiu.
Mano draugė rusė, gimusi Rusijoje ir aštuonerių atvykusi į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbą, čia susikūrė gyvenimą, turi darbą, draugų, tačiau visada sakė: „Aš vis dėlto esu rusė.“, nuvyko į tėvynę po ilgų metų pertraukos ir grįžo pakraupusi, šaukė per visą gatvę: „Bet Beata! Kaip jie elgiasi! Kaip jie mąsto!! Kiek jie geria! Koks ten chaosas!! Siaubas. Aš supratau, kad vis dėlto esu lietuvė jau, nebe rusė.“ Aš juokiausi, nes šios mintys man buvo pažįstamos. Tautybę išduoda mąstymas. Aš mąstau, sapnuoju, rašau lietuvių kalba, sergu už Lietuvos ateitį ir taip, kaip įsivaizduoju, bandau gerinti mane supančią aplinką.
Tai kam reikalingas tas antspaudėlis? Ką juo norima pabrėžti, o gal – atskirti? Atpažinti, kas kokiai kompanijai priklauso? Bet mes esame vienos žemės gyventojai – esame viena šauni kompanija, kur žmonės susiburia ir išsiskiria ne dėl tautybės, batų dydžio ar pleiskanų, o dėl mąstymo skirtumų... Šių dienų pasaulyje tautybė yra nebegaliojanti valiuta.
Todėl, ponai išradingieji, ačiū jums už antspaudėlį, bet aš jo nepriimsiu, nes per ilgą kelią nuėjau, kad galėčiau būti jūsų „kompanijoje“, tai gal pagaliau apkabinsit?
