Patyręs diplomatas, kurio karjera sudegė maždaug prieš metus ambasadoriaujant Vengrijoje, kai įsiliepsnojo į internetą nutekėjusių privačių pokalbių skandalas, ką tik trenkė ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) durimis. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
42 metų R.Juškos teigimu, jį išvijo ne tik vis aštrėjantys nesutarimai su jo negynusia ir net persekiojusia ministerijos vadovybe, bet ir spartėjantis šalies diplomatijos nuosmukis.
– Šiomis dienomis palikote diplomatinę tarnybą. Kur išėjote ir kodėl? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Juškos.
– Taip, nebesu diplomatas, išėjau, kaip tokiais atvejais sakoma, „savo noru“. Dabar dirbu Europos Parlamento nario Petro Auštrevičiaus patarėju Briuselyje.
P.Auštrevičius dirbs EP Užsienio reikalų komitete, jis jau paskirtas ES-Moldovos asociacijos susitarimo pranešėju.
Visą gyvenimą dirbau su posovietiniais kraštais, manau, esu sukaupęs tam tikros patirties.
Be abejo, ES Rytų politikai bus skirtas didžiausias mūsų dėmesys. Dėsime visas įmanomas pastangas, kad būtų apribota Rusijos vykdoma ekspansinė politika. Maža pasakyti, kad priešintis tam – Lietuvos nacionalinis interesas. Tai mūsų išlikimo klausimas.
O šiandienėje Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, bijau, būčiau uždusęs. Arba uždusintas.
– Ką turite galvoje? Ar išėjote, nes buvote visą laiką nepatenkintas, kad URM negynė jūsų per skandalą ir skubėjo atstatydinti? Ar po to įsižiebę konfliktai su vadovybe paaštrėjo iki abiem pusėms nebepakenčiamos ribos?
O gal esate apskritai nepatenkintas URM veikla ir tiesiog neberandate ten sau vietos?
– Žinoma, jūsų pirmieji paminėti dalykai yra tarp mano pasitraukimo priežasčių.
Niekuomet neslėpiau savo neigiamo požiūrio į tai, kaip URM ir valstybės vadovai reagavo į provokaciją prieš savo diplomatus – jų ne tik negynė, bet ir spaudė kuo greičiau pasitraukti, viską pamiršti. (Be R.Juškos, tuomet dėl paviešintų pokalbių ambasadoriaus posto neteko ir Artūras Žurauskas – jis buvo atšauktas iš Azerbaidžano. – Red.)
Tai, jog apie tai kalbėjau ir viešai, stengiausi, kad tyrimą pradėtų teisėsauga, be abejo, atsiliepė ir mano santykiams su ministerijos vadovais.
Tačiau pagrindinė mano pasitraukimo priežastis vis dėlto yra diplomatinės tarnybos būklė, kurią trumpai galima apibūdinti taip: čia, kaip, beje, ir daug kur kitur Lietuvoje, geriausia yra iš viso nieko neveikti. Nes niekam nieko nereikia.
Toks ramus gyvenimas – ne man. Tai mane iš tiesų slėgė. Nenoriu gauti atlyginimo – tebūnie ir ambasadoriaus – už nežinia ką.
Ministerijoje buvau paskirtas į Politikos planavimo departamentą, tačiau esu įsitikinęs, kad mano parašytų pažymų apie procesus posovietinėje erdvėje beveik niekas neperskaitė.
– Kokie dabar jūsų santykiai su ministerijos vadovais?
Ar nors kiek pagrįstos kalbos, kad skandalo tyrimo metu buvo paimtas jūsų mobilusis telefonas ir panaudotas rinkti privataus pobūdžio informacijai apie jus?
– Mane iš tiesų žiauriai sukrėtė, kai sužinojau, kad URM vadovybė, beje, kartu su VSD, iškart po to, kai įsiplieskė „YouTube“ istorija, regis, nejausdama jokio moralinio nepatogumo, nutarė surinkti ir surašyti informaciją apie mano asmeninį gyvenimą, ne tik mano, bet ir šeimos narių, draugų privačias nuomones.
Tai buvo padaryta pažeidžiant visus įmanomus įstatymus, jau nekalbant apie kolegišką korektiškumą.
Prisiminkime ministro Lino Linkevičiaus viešus pasakymus, kad jam žinomi ir „kiti įrašai“.
Dabar žinau, kad tai ir yra tas garsusis viceministro Nerijaus Germano diskelis, kuriame mūsų institucijų surinkta „kita“ informacija iš mano privataus susirašinėjimo.
Visa tai buvo bandoma įkišti į URM Generalinės inspekcijos vykdytą tyrimą. Tada to nepavyko padaryti, dėl to, manau, tyrimo ataskaita taip ilgai nebuvo teikiama net Seimo nariams.
Galiausiai man skaudu, kad išorės provokacija ir nelegalus informacijos rinkimas buvo čia, Lietuvoje, panaudotas kaip ginklas prieš save, savo valstybės tarnautojus.
Tai šūvis į ištikimybę savo valstybei.
– Gal žinote, kaip vyksta tyrimas, dėl kurio jūs kreipėtės į prokurorus, o jie – į Jungtines Valstijas?
Ar pagaliau gautas atsakymas iš svetainės youtube.com dėl to, ar galima nustatyti, kas įdėjo pokalbių įrašus?
– Atrodo, kol kas šiame fronte – nieko nauja. Manau, mano byla bus savotiškas testas Lietuvos teisėsaugos institucijoms.
Pirmiausia ar to diskelio atsiradimas ir platinimas bus pripažintas nusikalstamu ir ar bus apgintos mano teisės į privatų gyvenimą?
Man tikrai įdomu, kaip baigsis tyrimas. Jei Lietuvoje jis bus numarintas, be jokios abejonės, teisybės ieškosiu ir toliau. Strasbūras iš Briuselio – dar arčiau.
Lietuva vis vien sužinos savo „herojus“. Esu įsitikinęs, kad mūsų diplomatams galvos duotos ne tam, kad jomis tiktai pritariamai linksėtume.
Mes turime teisę ir į privatų gyvenimą.
Šį reikalą vertinu kaip pamoką visiems. Nepamirškime, kad esame vienintelė šalis pasaulyje, kuri nelegaliais provokaciniais tikslais padarytus ir galimai suklastotus įrašus panaudojo prieš savo valstybės piliečius – mane ir mano kolegas.
Nei JAV, nei Estija, nei Lenkija, nei Vengrija, nei Ukraina, nei Gruzija nenaudojo to kaip įrodymo.
Bet kuriam sveikam žmogui turėtų būti aišku, kad tokie nelegalūs įrašai yra niekalas. Ypač šiuolaikinių technologijų amžiuje.
Taigi galiu pasveikinti ministrą L.Linkevičių – šia prasme jis tapo istorine asmenybe. Kaip ir tie, kurie jo sprendimą laimino ar kurie jam liepė taip pasielgti.
– Kaip vertinate dabartinės šalies užsienio politikos būklę ir kokybę?
– Pamenu, vos įsižiebus pokalbių skandalui, Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ministro buvau baramas už tai, kad viename interviu drįsau paaiškinti, jog mano pasakymas telefonu apie „kramtoškę“ yra apie tą gumą, kurią 2010 metų susitikime su prezidente Dalia Grybauskaite intensyviai kramtė Vladimiras Putinas.
Prisimenu ir tai, kaip mūsų Prezidentūra tada bijojo, kad „kas dabar bus, mes iš rusų tikriausiai gausime notą, turėsime pasiaiškinti“.
Dabar, vykdant agresiją prieš Ukrainą, apie V.Putiną Lietuvoje prikalbėta dar ne tiek – ir iš pačių aukščiausių tribūnų. Mano „kramtoškė“ prieš „hitlerius“ ir „putlerius“ tikrai nublanksta.
Viena vertus, džiugu, kad pagaliau atsivėrė akys ir nebebijoma gauti notos. Tačiau kartu ir liūdna, jog neužteko elementarios įžvalgos, neužteko net karo Gruzijoje 2008 metais, kad būtų suprasta V.Putino režimo prigimtis ir grėsmė.
Buvo svaigstama apie „santykių su Rusija perkrovimą“, „baltą istorijos lapą“, kitus nerealius dalykus.
Be to, atvirai tyčiotasi iš ligtolinio Lietuvos vadovų ir diplomatų darbo, pamintas užsienio politikos tęstinumas.
Galiausiai grįžome prie to, kad vis viena „draugaujame su ubagais“. Draugaujame, nes tai yra mūsų nacionalinis interesas. Ir, tikiuosi, draugausime.
– Bet dabar mūsų aukščiausių politikų parama tiems „ubagams“, pirmiausia Ukrainai, tarsi labai aiški, tvirta ir netgi karinga.
– Taip, tačiau koks konkretus turinys slypi po šia karingumo skraiste? Kokia, mūsų nuomone, turėtų būti konkreti Vakarų bendrijos politika Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu?
Kokios, pavyzdžiui, sankcijos turi būti vykdomos Maskvai, jei mes abstrakčiai reikalaujame vis griežtesnių? Kokiems įvykių scenarijams ateityje mes rengiamės ir ar rengiamės apskritai?
Dabartinis mūsų valstybės gyvenimas man primena Brazilijos himno giedojimą prieš pasaulio futbolo čempionato rungtynes.
Visi – ir žaidėjai, ir treneriai, ir žiūrovai – atrodė labai ryžtingi ir įtikinami, toks patriotizmas net futbolui abejingam žmogui ašarą spaudė. Bet vos užgriuvus priešininkams brazilų gretose viskas subyrėjo į šipulius. Bijau, kad panašiai nenutiktų ir mums.
Manau, esame labai panašioje situacijoje, kokioje Lietuva buvo 1938–1939 metais.
Tada mūsų šalies diplomatai irgi mėgino pažadinti valdžią iš iliuzijų ir „ura“ patriotizmo būsenos. Deja, nesėkmingai.
Štai ir dabar biudžetas krašto gynybai pagaliau didinamas. Tai galima tik sveikinti. Bet, pavyzdžiui, nesiimama jokių žingsnių, kad pagaliau būtų atkurtas saugus telefono ryšys Lietuvos diplomatams.
Nors apie tai skandalo metu buvo daug kalbėta ir žadėta, nepadaryta ničnieko.
Kokio dar incidento reikia, kad būtų sudarytos bent elementarios sąlygos efektyvesniam mūsų darbui?! Ar ir toliau manome, kad visus reikalus galima išspręsti elektroniniais laiškais ir tviteriais?
– Kas, jūsų nuomone, labiausiai lėmė tokią užsienio politikos būklę?
– Šalies vadovė nelaiko URM svarbia institucija, tokia partnere, su kuria reikėtų tartis. Paliktoje tokioje nuošalėje ministerijoje ir prasidėjo erozija.
Mano galva, Lietuvos valstybė turi tris pagrindinius ramsčius: VSD, kariuomenę ir URM – tris institucijas, sukurtas nuo nulio, jau nepriklausomybės metais.
VSD prieš penketą metų buvo taip iškastruotas, kad dabartiniai mėginimai jį gaivinti neduoda jokių rezultatų.
Kariuomenė buvo apleista, jos biudžetas nuolatos mažintas.
Dabar, atrodo, atėjo URM eilė būti apleistai.
Šios ministerijos, turinčios šviesiausius protus ir didžiausią europietišką energiją, svarba valstybės gyvenime menksta nedovanotinai. Ji tapo savotiška kelionių ir skelbimų agentūra.
Bet, svarbiausia, neatliekama pagrindinė funkcija – burti Lietuvos draugus, sąjungas su kitomis šalimis. Be abejo, čia ne tik URM, bet ir aukščiau stovinčiųjų klaidos ar negebėjimas. Burti draugus yra labai sunkus ir nuolatinių pastangų reikalingas darbas.
Proginiai Vakarų partnerių paramos pareiškimai ar karių atsiuntimas, aišku, yra gerai.
Tačiau dar svarbiau, ar Lietuva kasdieniame gyvenime iš tiesų priklauso kokiam nors strateginiam aljansui.
Lietuva turės lygiai tiek draugų, kiek jų suburs mūsų vadovai ir diplomatai. Ir man tikrai baisu, nes matau, kad dabar vėl akivaizdžios grėsmės akivaizdoje draugų beveik neturime. Liekame vieni kaip 1939–1940 metais.
Ambasadorių sudegino dėmesys Rusijai?
* Ambasadorius Renatas Juška Užsienio reikalų ministerijoje pradėjo dirbti 1994 metais, vėliau ėjo politinio patarėjo pareigas diplomatinėse atstovybėse Vienoje ir Minske.
* 2006 m. kovą R.Juška, tuomet departamento patarėjas, atsakingas už ryšius su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis, buvo Baltarusijos KGB vadovo viešai apkaltintas organizavęs masines protesto demonstracijas, kurios kilo po šioje šalyje vykusių prezidento rinkimų. Jam Minske buvo iškelta baudžiamoji byla.
* Vėliau R.Juška ėjo Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai departamento direktoriaus pareigas. 2009 m. prezidento V.Adamkaus dekretu buvo paskirtas ambasadoriumi Vengrijoje.
* Po 2012 m. Rusijos prezidento rinkimų Maskvoje kilo daugiatūkstantiniai protesto mitingai, su kurių organizatoriais po ilgai trukusių teismo procesų buvo susidorota. Šioje vadinamojoje Bolotnajos byloje figūruoja ir R.Juškos pavardė.
* 2013 m. liepą privatus R.Juškos telefono pokalbis su draugu ir kolega, dirbančiu ministerijoje Vilniuje, buvo paviešintas interneto portale Youtube.com.
* Nors URM ir Prezidentūra tai įvardijo kaip „nedraugiškų šalių provokaciją, nukreiptą prieš ES Tarybai pirmininkaujančią Lietuvą“, ambasadorių R.Jušką nuspręsta nedelsiant atšaukti iš Vengrijos, nors tam ir mėgino priešintis Seimo Užsienio reikalų komitetas.
* R.Juška, grįžęs į Lietuvą, Generalinei prokuratūrai įteikė pareiškimą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą, kad būtų ištirtos visos šios istorijos aplinkybės.
* Po kurio laiko, įsiplieskus konfliktui Ukrainoje, panašūs nelegalių įrašų skandalai supurtė JAV, Estijos, Ukrainos, Lenkijos diplomatinius sluoksnius.
