Praėjusią savaitę pavasario sesiją baigė Seimas. Jo derlius, regis, ne toks ir blogas. Tarp svarbiausių darbų – reglamentuotos sumažintų pensijų kompensavimo sąlygos, pradėtas pasirengimas įsivesti eurą, įteisinti tiesioginiai mero rinkimai, padidintas finansavimas krašto apsaugai. Be to, premjeru vėl palaimintas socialdemokratų lyderis A.Butkevičius.
Kalbant apie pastarąją procedūrą nieko kita ir nebuvo galima tikėtis. Juk po laimėtų prezidento rinkimų D.Grybauskaitė kone iškart pareiškė, kad nekrapštys iš posto nė vieno ministro. Ką jau kalbėti apie bandymus išardyti valdančiąją koaliciją ir ją performuoti.
Nieko nekeisti šalies vadovė pažadėjo, nepaisydama didelės dalies jos rėmėjų vilčių, kurias ji pati kurstė kampanijos metu. Mėginti apversti valdžios vežimą prezidentės prašė ir jos sąjungininkai konservatoriai.
Vis dėlto D.Grybauskaitė rado progą pareikalauti ritualinio aukojimo perrinkimo proga, taip patvirtinant, kad ji tebėra svarbiausia valstybės prievaizdė.
Išpūtusi Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateikto galbūt susitepusių 8 ar 9 viceministrų sąrašo skandalą, Prezidentūra net ėmė grasinti iš naujo netvirtinti ministrų, kurie tuojau pat neatleis sąraše esančių pareigūnų.
Užuot mėginusi suformuluoti kokią nors aiškią poziciją, valdančioji dauguma ėmė blaškytis, kol pagaliau nusileido šalies vadovei.
Pasisvaidę karingais pareiškimais valdantieji staiga nusprendė atleisti visus viceministrus, po to premjeras A.Butkevičius patikino, kad nė vienas iš sąraše esančiųjų vis tiek negrįš į darbą. Tai galų gale ir atsitiko.
O dauguma atleistųjų „savo noru“ vėl sėda į tas pačias kėdes po priverstinės kelių dienų pertraukos. Tad kam reikėjo visos tos erzelynės, kuri kiršino tiek socialdemokratų gretas, tiek valdančiosios koalicijos partnerius?
Ateityje tokios įtampos židinių, matyt, irgi nebus išvengta. Juolab kad dėl įtakos smarkiausiai besistumdantys socialdemokratai ir „darbiečiai“ nesutaria ne tik dėl grynai politinių reikalų, bet ir dėl valstybės valdymo, reformų, ūkio tvarkymo.
Nepaisant tokių kaktomušų, taip pat Prezidentūros ir opozicijos bandymų jas aštrinti, kol kas realios grėsmės koalicijos gyvavimui nėra ir bent artimiausiu metu nekils.
Valdantieji turi didžiulę persvarą Seime ir ji gali dar didėti. Neišklibinamos atrodo net, regis, labiausiai sutrūkinėjusios grandys – „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“.
Sunku paneigti, kad užimami postai yra būtent tvirčiausias bet kurios koalicijos pamatas, kurio negali pagraužti jokie sukrėtimai. Nebent būtų išpūstas koks nors šalies istorijoje dar neregėto masto korupcijos skandalas.
Tiesa, valdantieji gali būti pradėti labiau spausti – netgi pasitelkus teisėsaugą ar specialiąsias tarnybas – artėjant savivaldos rinkimams. Jie bus dar rimtesnis visų pagrindinių politinių jėgų pozicijų patikrinimas nei kartu su prezidento rinkimais vykę Europos Parlamento (EP) rinkimai. Pirmiausia dėl to, kad bus jau visai arti nauji Seimo rinkimai.
Kitaip sakant, po savivaldybių tarybų rinkimų bus galima aiškiau atsakyti į klausimą, ar politinė švytuoklė pajudės iš kairės į dešinę ir leis konservatoriams puoselėti viltį 2016 metais grįžti į valdžią?
Kad ir kaip būtų, pagrindinis EP rinkimų rezultatas – pagrindinės valdančiosios partijos toliau dominuoja prieš opozicines, o bendro centro kairiojo sparno persvara prieš dešiniojo politinio spektro stovyklą – įtikinama.
Net, palyginti su Seimo rinkimais, gerokai nukraujavus socialdemokratams ir „darbiečiams“, o liberalams šoktelėjus ant prizininkų pakylos, centro kairė konservatorius ir jų sąjungininkus lenkia daugiau nei 100 tūkst. rinkėjų balsų.
Opozicijos tempą lėtina ir tai, kad toliau jaučiamas sąstingis konservatorių gretose. Regis, jie tebėra užsidarę tik savo ištikimiausių rėmėjų rate.
Lemiamo postūmio opozicijos naudai per EP rinkimus nepadėjo pasiekti nei prezidentės D.Grybauskaitės parama, nei nėrimasis iš kailio naudojantis Ukrainos krize ir skatinant visuomenėje Rusijos agresijos baimę.
Bet Ukrainos krizė nebuvo toks svarbus veiksnys, kaip atrodo kai kuriems dešiniesiems politikams. Todėl, kad ir vertindama Maskvos veiksmus Lietuvos visuomenė anaiptol nėra tokia vieninga, kaip gali atrodyti iš aukščiausių šalies pareigūnų pareiškimų.
Be abejo, įtampos šiame geopolitiniame fronte netrūks. Bet konservatorių viltys grįžti į valdžią dėl nuolat primenamos Kremliaus grėsmės ir toliau bus tokios pat miglotos.
Negana to, pagrindinės valdančiosios partijos turi nemažai galimų sąjungininkų, kurie sulig kiekvienais rinkimais vis stiprina pozicijas. O naujų „prisikėlėlių“, kurie vėl padėtų dešiniesiems pasilypėti ant valdžios laiptelių, horizonte lyg ir nematyti.
Žinoma, galima pasidžiaugti, kad rėksniai jau nebeįstengia diktuoti savo politinių madų kaip anksčiau.
Bet kelia nerimą tai, kad grumdamosi dėl valdžios tradicinės partijos nustumia į šoną kraštui svarbius darbus ir reformas.
