Iš tiesų, ar po paskutiniųjų kraupių įvykių įmanoma pasakyti kažką dar aiškiau ir raiškiau kaip tai, kad Rusijos valstybės galiojimo laikas iš esmės baigėsi?
Vis tik leiskite atkreipti dėmesį, kad mūsų nuodėmingoje žemėje morališkai pasenę, visiškai atgyvenę dalykai kartais iš inercijos, o gal dėl kažkokių kitų priežasčių ar, tarkime, likimo kaprizų tęsia savo vaiduoklišką gyvenimą, nežiūrint to, jog jų būtis loginiu požiūriu yra neįmanoma, nelegali, absurdiška, pagal sveiko proto kanonus - visiškai neįtikėtina.
Dar žymiai anksčiau nei mūsų amžiaus pradžia imperijos ideologija tapo visišku nonsensu, o bandymai dabar ją atgaivinti įgyja neįtikėtinai bjaurų pavidalą dar ir dėl to, jog tokią groteskiškai pasenusią, po galiojimo laiko idėją įgyvendinti užsimojo kgb-istinio feldfebelio mentaliteto žmonės su musės kakos dydžio smegenėlėmis. Atrodytų, kad patekome į siurrealistinio pobūdžio sapną, bet čia su didėjančiu pagreičiu liejasi tikras nekaltų aukų kraujas, didėja žvėries skriaudų žmogui sąrašas, pasaulis visiškai realiai priartėjo prie visaapimančios moralinės katastrofos slenksčio, nekalbant šįkart apie fizinio išlikimo galimybę.
Garsus vizionierius, teosofas Emanuelis Swedenborgas yra skelbęs, kad pasaulio pabaiga įvyko dar 1759 metais, o likęs laikas skirtas tik tam, kad falšas išryškėtų galutiniu pavidalu, įgytų užbaigtą formą, taptų lengvai atpažįstamas. Taigi laikas po galiojimo laiko yra kažkas panašaus į užsitęsusį falšo laiką.
Žinoma, tokie apokaliptiniai regėjimai nedomina visiškai racionalios mūsų laikmečio žmogystos, todėl perklauskime taip: kaip ilgai, žiūrint visiškai racionaliai, su intencija matematiškai suskaičiuoti, gali tęstis kruvinas falšas, kai siurrealistinės transfigūracijos zombis jau beldžiasi į mūsų kasdieninės realybės duris.
Kartais V.Putinas lyginamas su A.Hitleriu, o Krymo užgrobimas su Sudetų krašto aneksija. Ar tai reiškia, kad pagal minėtą analogiją vedanti į pražūtį, bet pakeliui atnešanti nelaimių virtinę Putino Rusijos agresija tęsis dar 7 begalinius metus. Mūsų dinamiškame, paspartėjusių tempų laikmetyje toks užstrigimas laike būtų psichologiškai nepavežamas išbandymas, nekalbant, kaip buvo anksčiau pažadėta, šįkart apie fizinio susinaikinimo galimybes per tokį neįmanomai ištįsusį laiką.
Pasibaigus galiojimo laikui Putino Rusija turi šansų išsaugoti savo vaiduoklišką būtį tik pagal tokią proporciją, kiek Europa ir toliau liks pasibaisėtinai neįgali. Daugelis komentatorių, taip pat ir šių eilučių autorius kartojo ir kartojo, kad Malaizijos keleivinio lėktuvo sunaikinimo istorija atidengė tikrąjį Putino Rusijos veidą. Tačiau, regis, toks sakymas veikiau yra retorinė figūra nei kažkoks apturėjimas, nes daugelis ir anksčiau labai aiškia nutuokė tai, koks šleikščiai atgrasus yra iškrypėliškomis iliuzijomis mintantis režimo veidas.
Žinoma, dar geriau būtų, kad patys rusai išdrįstų žvilgtelėti į pabaisos veidą, atpažintų savąją Gorgonės medūzą. Kaip atrodo, visos įmanomos sankcijos sutelktu masyviu pavidalu vis tik gali padėti atšviežinti čia atmintį, pažadinti iš kvaitulio.
