Pagal šį rodiklį Lietuva tapo turtingiausia Baltijos šalimi, net ir kaip pavyzdį visuomet rodomą Estiją pralenkusi 2 proc. Tik lietuvių vidutinė alga vis dar mažiausia regione, o nuo estų atsiliekama beveik pusantro karto.
Tuo metu pagal kitą šalies ateičiai labai svarbų rodiklį – mokslo tyrimų finansavimą – Lietuva nuo ES vidurkio atsilieka daug labiau nei pagal žmonių perkamąją galią. Mūsų šalis mokslo tyrimams skiria net kiek mažiau nei 1 proc. BVP, o ES vidurkis – 2 proc. BVP.
Šiuo metu JAV tam skiria maždaug 3 proc., o Japonija – 3,5 proc. BVP. Briuselis iškėlė tikslą siekti, kad 2020 metais ES mokslo finansavimas būtų padidintas iki 3 proc. BVP.
Pavyzdžiui, Estija net ir krizės sąlygomis didino mokslo tyrimų finansavimą ir pasiekė ES vidurkį.
Per dešimtmetį Lietuvos investicijos į mokslą irgi kiek išaugo, bet tik dėl ES paramos, o valstybės finansavimas netgi mažėjo.
Mūsų šalyje kuriami penki integruoti mokslo, studijų ir verslo slėniai, jiems bus skirta per 1,5 mlrd. litų – daugiausia iš ES fondų. Bet tai investicijos į plytas ir mokslo įrangą, o patys mokslo tyrimai finansuojami labai menkai.
Itin silpna Lietuvos mokslinės veiklos grandis – ryšys su verslu. Verslininkų išlaidos mokslo tyrimams sudaro tik apie 0,2 proc. BVP, o tai keturis kartus mažiau, nei rekomenduoja ES.
Vakarų Europos šalyse bendrovių mokslinių tyrimų centruose dirba maždaug tiek pat mokslininkų, kiek universitetuose. Lietuvoje darbą verslo įmonėse yra pasirinkę tik dešimtadalis mokslo laipsnius turinčių žmonių.
Be abejo, Lietuvoje nėra didelius mokslinių tyrimų centrus turinčių bendrovių. Net mūsų šalies pažangiųjų technologijų įmonės daugiausia orientuojasi į inovacijas, kurioms nebūtini savarankiški tyrimai.
Kita vertus, girdėti svarstymų, kad nė neverta daug investuoti į mokslinius tyrimus, nes vis viena neįmanoma konkuruoti su didžiosiomis šalimis.
Daugiau naudos esą galima sulaukti sumaniai diegiant kitur sukurtas technologijas, praktiškai taikant pasaulinio mokslo žinias.
Bet remiantis tik svetima moksline produkcija gresia visuomet atsilikti nuo tų šalių, kurios pačios ją kuria.
Nors pridėtinę vertę daugiausia kuria inovacijos, o fundamentiniai tyrimai neatsiperka, jais remiasi visa pažangiųjų technologijų grandinė.
Be fundamentinio mokslo neįmanomi aukšto lygio taikomieji tyrimai, kuriais grindžiamos inovacijos.
Suprantama, tokį mokslą visame pasaulyje daugiausia finansuoja valstybė ir jis telkiasi universitetuose.
Nedidelėms valstybėms būtini rimti moksliniai tyrimai jau vien todėl, kad taip ugdomos mokslininkų bendruomenės, kurios gali užsiimti ir taikomaisiais tyrimais, inovacijomis.
Mokslo pažanga matuojama straipsniais moksliniuose žurnaluose, jų citavimu ir patentais. Bet patentų Lietuvoje registruojama nepaprastai mažai.
Mokslo straipsnių derlius taip pat nėra gausus. Estų yra triskart mažiau mažiau nei lietuvių, o mokslo publikacijų jie paskelbia panašų skaičių.
Tiesa, prieš kelerius metus Lietuva smarkiai pasitempė – mokslo publikacijų skaičius didėjo šuoliais, nors vėliau augimas sustojo.
Galiausiai paaiškėjo, kad tie procesai gana apgaulingi. Mokslininkai suprato, kad konkuruojant dėl ES pinigų svarbu skelbti kuo daugiau straipsnių tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose, ir išeitis buvo rasta.
Lietuvos universitetai savo žurnalus pavertė tarptautiniais, nelabai net rūpindamiesi, ar anglų kalba rašomi jų pavadinimai skamba moksliškai.
Blogiausia, kad tokiuose žurnaluose nėra jokios publikacijų atrankos, skelbiamos net paprasčiausios mokslinio projekto ataskaitos. Rimtas tarptautinis mokslo leidinys tokias tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę.
Savi žurnalai leidžia pūsti miglą ir mokslininkams gerinant savo citavimo rodiklius, o tai labai svarbus mokslo kokybės kriterijus.
Prie gretimų darbo stalų sėdintys straipsnių autoriai cituoja vieni kitus, percituoja save ir smarkiai išpučia neva jų darbų mokslinę vertę rodančius rodiklius.
Tai leidžia pretenduoti į mokslo projektų finansavimą, padeda pereiti atestaciją, gauti profesoriaus vietą.
Mokslinės veiklos imitavimas nėra nekalta gudrybė. Pirmiausia nukenčia rimti mokslininkai, nes jų darbai ima skęsti menkavertės produkcijos liūne.
Daroma žala ir Lietuvos mokslo prestižui, nes į tokius šalies universitetų neva tarptautinius žurnalus pasaulio mokslas numoja ranka.
Negana to, mokesčių mokėtojų pinigai paprasčiausiai švaistomi niekalui, nes kainuoja ir šių žurnalų leidyba, ir tokia neva mokslinė veikla.
Būtų neteisinga tvirtinti, kad mokslo imitavimo reiškinio nepastebėjo šią veiklą prižiūrinčios įstaigos.
Vertinant paraiškas mokslui finansuoti, į kai kurių žurnalų publikacijas nė neatsižvelgiama. Vis dėlto menkavertės mokslinės spaudos leidyba dar turi savo nišą.
