Nekęsti V.Putino jau tapo gero skonio ženklu visame pasaulyje, tačiau įsivaizduoti dabartinę Rusiją be jo – neįmanoma. Jei V.Janukovyčiaus valdžios akivaizdoje ukrainiečiai gyveno slapta neapykanta korumpuotai ir jų valios nevykdančiai politinei sistemai, tai rusai pasitiki ir palaiko savo lyderį, visomis išgalėmis atsisakydami abejoti jo sprendimais.
Vakaruose domėtis politika privalo kiekvienas daugiau ar mažiau išsilavinęs ir pilietiškas žmogus. Rusijos inteligentija jau senokai nuleido rankas ir stengiasi domėtis nebent užsienio aktualijomis, Kremliaus veiksmus palydėdama didelę dalį Rusijos istorijos įgarsinti galinčiais atodūsiais.
Nenuostabu, kad tiek pačioje Rusijoje, tiek kitose valstybėse jau susiformavo abejingųjų rusų klasė, kuri politiką laiko teatru, kuriame savo vaidmenį turi net ir tokie pajacai, kaip Vladimiras Žirinovskis ar Dmitrijus Rogozinas.
O dabar paklauskime savęs, ką sugebės sukurti tą abejingoji Rusija, net jei V.Putinas visiškai diskredituotų save pasaulio akivaizdoje? Chrestomatiniu nusivylusios tautos, keliaujančios į naują šlovę pavyzdžiu esantis V.Putinas yra ne tik tai, ko nori paprastas rusas, tupintis komunaliniame bute Volgograde.
Tokiam lyderiui senokai pribrendo ir tie, kuriems pabodo murdytis egzistencinėse kančiose dėl „motinėlės Rusijos“ paslaptingumo, mistikos ir chaotiškumo. Tokiems, kaip režisierius Nikita Michalkovas, garsiai skalambijantiems apie Rusijos prisikėlimo būtinybę, V.Putino retorika ir jo ryžtas aukoti valstybės gerovę, vardan jos imperinių ambicijų, sovietinės geopolitinės galios atkūrimo yra lyg balzamas širdžiai. Prieš tokį vaizdinį parpuola ir likusi ilgai kentėjusios Rusijos gyventojų dalis.
Boriso Jelcino prezidentavimo metu staiga visam Vakarų pasauliui plačiai atsivėrusi Rusija, pamažu vėl uždarė duris. Tiesa, užsiveriama ne nuo laisvos rinkos teikiamų galimybių, o nuo vakarietiškų vertybių. Sovietinių laikų propaganda apie vertybiškai supuvusius Vakarus, nejučia grįžo į Rusijos viešąją erdvę, netgi švietimo sistemą.
Pasididžiavimas savo šalimi yra kuriamas per priešstatą liberaliai demokratijai ir toms vertybėms, kurias reprezentuoja JAV ar, tarkime, Skandinavijos valstybės. Žmogaus teises ginančios nevyriausybinės organizacijos ar kai kurie menkos ir užgniaužtos opozicijos atstovai tampa marginalais, kurie „propaguoja sodomiją“, „parduoda tėvynę“, „šnipinėja Vakarams“. Akivaizdu, kad dabartinė Rusija yra kuriama ne ant savų tautinių pamatų, o ant keisto dialektinio statinio, kuriame rusiška tiesa visada kerta vakarietišką.
Šios filosofijos daigus ir pirmuosius rezultatus jau galėjome matyti jaunimo organizacijos „Naši“ („Mūsiškiai“) veikloje. V.Putino „Vieningosios Rusijos“ jaunimo flangas visada aktyviai dalyvaudavo protestuose prie Vakarų ambasadų, garsiai pasisakydavo prieš bet kokią svetimų kultūrų įtaką ir netgi prieš kitataučių ar kitaip mąstančiųjų galimybę laisvai reikšti savo idėjas Rusijoje. Įdomu, kad jaunimas į tokias Kremliaus politiką palaikančias organizacijas renkamas panašiais metodais, kokius jau matėme ir Lietuvoje.
Jaunuoliai tiesiai iš mokyklos suolo įtraukiami į partijos jaunimo skyrių veiklą, suteikiant galimybes keliauti, dalyvauti įvairiuose projektuose, pramogauti, ilsėtis, kartais net atsilyginant dovanomis. Vėliau lojaliausieji patenka į partijos gretas, kur jiems pakankamai greitai užtikrinami ir svarbūs postai, ilgam įtvirtinantys valdžios sluoksniuose. Toks sukurtas lojalumas grupei nebeleidžia suabejoti partijos lyderio sprendimais ar kelti moralinius klausimus savo paties veiklai.
Akivaizdu, kad naujosios Rusijos idėja yra tiesiog neatsiejama nuo stipraus lyderio ir įtakingos jį supančios aplinkos, prižiūrinčios kiekvieną valstybės kampelį. Galima neabejoti, kad sustojus kokios nors gamyklos darbui, premjeras Dmitrijus Medvedevas ar pats prezidentas V.Putinas atsiras ten ir savo sprendimu vėl paleis stakles į darbą. Visais įmanomais būdais Rusijos sėkmė bus asocijuojama su lyderių sėkmingu darbu. Net jei tai olimpinės žaidynės ar Rusijos pergalė Eurovizijos dainų konkurse.
Galima daug kalbėti apie abejingą sveikosios Rusijos sluoksnį, apie tuos, kurie mato ją iš vidaus graužiančias socialines, ekonomines ir politines problemas, tačiau tą sveikai atrodantį valstybės kiautą dabar išlaiko būtent V.Putino figūra. Patraukus ją, Rusija tampa susiskaldžiusia valstybe, kurios moralę ir tikėjimą palaiko karinės pergalės ir tikėjimas istorijos pasikartojimais.
Rusija laikosi įsikibusi V.Putino ir bijo atmerkti akis, nes jis simbolizuoja tą Rusijos vaizdinį, kurį nori matyti ne tik jų michalkovai, bet ir paprasti vanios, egzistuojantys kažkur Sibiro gilumoje. Akių atvėrimas gresia dideliais socialiniais neramumais, tačiau nežada, kad ta abejingoji Rusija pagaliau užsiaugins ne tik politinės valios, bet ir politinės galios raumenis.
Kol V.Putinas saugo Rusiją nuo skilimo į regionus, kuriuose valdžią visiškai perims tokie veikėjai, kaip Ramzanas Kadyrovas, tol daugelis rusų pasiryžę toliau ryti opiumą liaudžiai, kęsti vis griežtesnes ekonomines sankcijas ir izoliuoti save nuo Vakarų pasaulio. Visgi ateis diena, kai jiems reikės savęs paklausti: kur tada yra ta Rusija? Atsakymą man diktuoja vienas geriausių šiuolaikinių rusų rašytojų Viktoras Pelevinas: Rusija jau bus tik galvoje.
