Užtat dalis politinio elito atstovų, kurie visuomet žaidė visuomenės baimėmis ir euroskepticizmu, buvo kiek pritilę. Leido suprasti, kad tiesiog lauks, į kurią pusę po 2015 m. sausio 1-osios papūs vėjas. Jei bus nors mažiausių komplikacijų, jie, kaip visa kita panašaus plauko publika, užtrauks „ar mes nesakėme?!“.
Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu jau bus įsibėgėjusi svarbių savivaldos rinkimų kampanija.
Suprantama, tikrasis euro poveikis šalies gerovei paaiškės kur kas vėliau. Taip tvirtino ir daugelis ekonomikos ekspertų. Kai kurie jų spėjo, kad kainos, nepaisant valdžios pažadų, vis viena kils, bet tas didėjimas neturėtų būti staigus.
Finansų specialistų nuomone, bet kokiu atveju didelių nuosmukių ar sukrėtimų neturėtų būti, nes šalies ekonomika ir taip kyla, nedarbas bent jau nedidėja.
Tiesa, buvo priminta ir tai, kad kiekvienos šalies, įsivedusios eurą, tolesni žingsniai buvo individualūs ir pirmiausia priklausė nuo jos bendro klimato, pasiryžimo vykdyti reformas, kurios būtinos, nepaisant to, kokia valiuta cirkuliuoja.
Taigi euras tikrai nėra savaime suprantamas svarbiausias pažangos variklis.
Netrukus pamatysime, ar mūsų šalies valdžia, ant kurios pečių dar ne viena neišspręsta socialinė ir ekonominė problema, tai yra įsisąmoninusi.
Griebtis būtinų pertvarkų gali trukdyti ne tik savivaldos, bet ir vis labiau artėjantys Seimo rinkimai.
Juk baimė rizikuoti rinkėjų simpatijomis labai lemia nuo vieno politinio ciklo iki kito gyvenančių tautos išrinktųjų veiksmus.
Kartu kyla klausimas, ar mūsų elitas yra pasirengęs atremti galimus netikėtus smūgius šaliai ir jos ekonomikai, kurie gali pasipilti dėl rytinėje pašonėje liepsnojančios geopolitinės krizės.
Kas, tarkime, bus, jei Europa vis dėlto paskelbs išties rimtas sankcijas Rusijai, o ši atsakys savais kirčiais, kurie, be abejo, kliudytų ir Lietuvą?
Iki šiol neatrodė, kad mūsų politikai, nesvarbu, kokios spalvos ir pakraipos jie būtų, yra itin gabūs numatyti galimus iššūkius ar rizikas ir nuo jų apsidrausti.
Netgi susidaro įspūdis, jog jie nemano, kad tai reikia daryti.
Pavyzdžiui, kaip valdžios viršūnės reagavo ir tebereaguoja į nevienareikšmišką visuomenės nuomonę dėl to paties euro? Dažnai – pasyviai ir formaliai.
Tiktai praėjusių metų pabaigoje prisiminta, kad vien griausmingų pažadų neleisti kilti kainoms nepakaks – reikia tikros ir įtaigios informacinės kampanijos, bendravimo su visuomene.
Netgi ta vėluojanti kampanija kai kuriais atvejais buvo, regis, tik „dėl paukščiuko“. Kaip ir, pavyzdžiui, šią savaitę žadėtos žinutės apie euro įvedimą, kurios mobiliųjų operatorių tinklais iškart turėjo apskrieti visus šalies gyventojus, besinaudojančius telefonais.
Tačiau ši iš esmės parodomoji akcija (nežinia, kiek kainavusi) sukėlė labai prieštaringų reakcijų.
Vieni žmonės tų žinučių dar nebuvo gavę ir vakar, o ne vienas gavęs sutriko: gal tai sėdinčių kalėjime telefoninių sukčių darbas; gal jau dabar reikia lėkti į paštą ir atsikratyti litų?
Politikų bendravimo dėl euro įvedimo lygį su visuomene rodo ir tai, kad pagrindinius sociologinius duomenis apie Lietuvos žmonių požiūrį į šią valiutą iki šiol teikia tik „Eurobarometras“.
Šios apklausos rodo, jog dar maždaug pusę piliečių reikia įtikinti, kad jie neraudotų atsisveikindami su litu.
Svarbiausios šalies institucijos ne visuomet susikalba ir užsienio politikos fronte.
Antai prieš naujo Europos Sąjungos užsienio politikos vadovo rinkimus Lietuva aukščiausių savo pareigūnų lūpomis pareiškė nepritarimą italės F.Mogherini, garsėjančios simpatijomis Rusijos režimui, kandidatūrai.
Tai, kad Lietuva nerems šios kandidatūros, pareiškė ir prezidentė D.Grybauskaitė, ir premjeras A.Butkevičius, ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, ir Seimo Užsienio reikalų komitetas.
Tačiau šią savaitę premjeras staiga paskelbė, jog po pokalbio su Europos socialistais jam paaiškėjo, kad F.Mogherini – visai nebloga kandidatė, o neigiamą nuomonę dėl jos išsakė ne Lietuva, o tik prezidentė.
Viena vertus, tokį A.Butkevičiaus pareiškimą būtų galima vertinti kaip viešą atkirtį D.Grybauskaitei, kuri seniai pasiskelbusi vienvalde šalies užsienio politikos šeimininke.
Būtent dėl to ši politika, tapusi prezidentės ambicijų ir emocijų įkaite, patiria vis didesnę eroziją.
Kita vertus, iš minėto premjero pareiškimo tarptautinė bendruomenė galėjo susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje kairė nežino, ką daro dešinė.
Beje, premjeras nebuvo toks drąsus vis dar tebesitęsiančioje viceministrų istorijoje.
A.Butkevičius stengėsi kuo greičiau įvykdyti D.Grybauskaitės reikalavimą išmesti juodajame sąraše atsidūrusius pareigūnus, kurių nuodėmes kol kas įrodo tik operatyvinė informacija.
Nieko nuostabaus, kad šitoks premjero uolumas sukėlė pasipriešinimą valdančiojoje koalicijoje. O užvakar „tvarkiečių“ prezidiumas netgi pareiškė, kad neteiks savo viceministrų į atsilaisvinusius postus ir pareikalaus parlamentinio šios istorijos tyrimo.
Gal tuomet paaiškės atsakymas į svarbiausią visos šios painios, kartais net tragikomiškos istorijos klausimą: kuo konkrečiai įtariami ar kaltinami sąraše atsidūrę asmenys?
Bet kokiu atveju lietuviškų politinių intrigų netrūks.
