Kai kurie partijos nariai atvirai piktinasi ne tik tuo, kad ši Seimo narė neva buvo primesta partijai iš Prezidentūros, o kairiųjų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius, klusniai nusileidęs, paliko partiją kvailio vietoje.
Be to, kai kurie kairieji tvirtina, jog skelbdami žūtbūtinę kovą už krištolinį skaidrumą skubiai ir už akių visiems į ministro postą paskyrė politikę, paskui kurią velkasi miglotų istorijų šleifas.
Viena tokių senų istorijų, kurią naujai iškeptai ministrei primena partijos bičiuliai – įspūdingos biudžeto sumos, jos rankomis pumpuotos į įtakingų politikų kišenes.
Dėl svarbių postų – gūžynės
Iš naujo tvirtinant Vyriausybės įgaliojimus ir iš postų traukiantis kai kuriems ministrams, užsimezgė daugybė politinių intrigų. Viena absurdiškiausių ir komiškiausių dėl to, kas sveikatos apsaugos ministro poste turėtų pakeisti į Europos Komisijos komisaro sostą susirengusį ir jau lagaminus susikovusį socialdemokratų veteraną Vytenį Andriukaitį.
Pirmasis istorijos epizodas buvo tas, jog V.Andriukaitis, nors ir buvo iškilmingai paskelbtas kandidatu į eurokomisarus, dar nenorėjo palikti ministro posto, o tai padarys tik tuomet, kai Europa oficialiai paskelbs, jog jį tikrai ima. Pastarasis dalykas turėtų būti aiškus tik gerokai vėliau – galbūt tik rudenį.
Viena vertus, ne kartą likimo žiauriai mokytas hiperambicingas veikėjas bijojo likti prie suskilusios geldos tokiu – nors ir teoriniu – atveju, jei europiečiai vis dėlto pareikalautų iš Lietuvos kitos kandidatūros.
Kita vertus, V.Andriukaitis į Europą norėjo išjoti iš ministro, o ne iš eilinio Seimo nario posto. Tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmė ir užsipyrė – naujo sveikatos apsaugos ministro jai reikėjo jau dabar, nes galbūt po kelių mėnesių vėl ieškoti kito kandidato, kuris pakeistų visą tą laiką poste laikinai kabantį V.Andriukaitį, esą būtų nereikalinga gaišatis, kenkianti visai sveikatos apsaugos sistemai.
Politikai teigė, jog tokią D.Grybauskaitės poziciją esą lėmė tai, jog ji apskritai nemėgo V.Andriukaičio.
Nors jis ir mėgino sukti uodegą ir kiek įmanoma ilgiau išsilaikyti poste, Prezidentūra ir jos prispaustas A.Butkevičius vis dėlto privertė V.Andriukaitį užleisti vietą kitam.
Partija tapo tik statiste?
Antrasis intrigos epizodas, žinoma, kas bus tas kitas.
Ietis sukryžiavus ir medicinos sistemos, ir politinių interesų grupėms, užkulisinė kova ir gūžynės vyko kone iki paskutinės minutės.
Lemiamas Socialdemokratų partijos prezidiumo posėdis šiuo klausimu įvyko tik dienos, kai A.Butkevičius turėjo atiduoti visą ministrų sąrašą prezidentei, išvakarėse. Partijos struktūros buvo jau oficialiai pasiūliusios keletą kandidatūrų, iš kurių ryškiausia buvo partijos veterano Seimo vicepirmininko Algirdo Syso figūra.
Tačiau šis vienas aršiausių partijos vadovybės, jos nuolaidžiavimo prezidentei ir pačios prezidentės kritikų pats pareiškė, jog tikrai neperkops Prezidentūros slenksčio.
Prezidiumo nariams ilgai rimtai svarsčius kitas pavardes, pačioje posėdžio pabaigoje premjero iniciatyva staiga buvo pasiūlyta R.Šalaševičiūtės kandidatūra, kuri po lakoniškų „diskusijų“ ir buvo patvirtinta.
Tik vėliau paaiškėjo, jog tai, kad sveikatos apsaugos ministre turėtų būti skiriama būtent ši Seimo socialdemokratų frakcijos narė, prezidentė ir premjeras akis į akį buvo sutarę dar prieš kelias dienas.
Tai gerokai įsiutino daugelį partijos vadovybės narių ir eilinių. Kairiųjų gretose dominuoja versija, kad R.Šalaševičiūtė buvo partijai įbrukta Prezidentūros iniciatyva, nors kas galėjo lemti tokį šalies vadovės palankumą būtent šiai veikėjai, kairieji negali pasakyti.
Bet kokiu atveju po tokių gūžynių daugelis partijos narių užkulisiuose iki šiol lieja pasipiktinimą tokiu aukščiausios partijos vadovybės elgesiu.
Už nuomą – riebios sumos
Vienas iš nepatenkintų, kurio nepasitenkinimas gerai žinomas ir pačiai R.Šalaševičiūtei, – partijos senbuvis, buvęs parlamentaras ir Turto banko vadovas Jonas Budrevičius.
Jis prisiminė kelerių metų senumo istoriją, kuri nutiko, kai R.Šalaševičiūtė dar vadovavo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybai (VTAKT), o J.Budrevičius – Turto bankui.
2009 m. viešai buvo nuskambėjęs faktas, jog R.Šalaševičiūtės vadovauta tarnyba nuomojosi patalpas Socialdemokratų partijos būstinėje Barboros Radvilaitės gatvėje, kurios priklausė įtakingam socialdemokratui, buvusiam Vilniaus apskrities viršininkui Alfonsui Macaičiui.
Pati R.Šalaševičiūtė tuomet, šiek tiek paslapukavusi dėl „komercinių paslapčių“, viešai tvirtino, kad už kone pusės tūkstančio kvadratinių metrų jos per dvi dešimtis darbuotojų turinti įstaiga per metus sumoka per 220 tūkst. litų ir moka po maždaug 40 litų už kvadratinį metrą.
R.Šalaševičiūtė gyrėsi, jog anksčiau mokėjo dar daugiau, tačiau jai pavyko sumažinti kainą iki šiol esą optimalios sumos. Be to, ji vis skundėsi, kad pinigai už nuomą sudaro didžiulę dalį įstaigos biudžeto ir yra jam didžiulė našta, tačiau skėčiojo rankomis, nes esą nieko negali padaryti.
Pas A.Macaitį VTAKT įsikūrė 2006 m., kai išsikraustė iš jai anksčiau priklausiusių patalpų sostinės Subačiaus gatvėje, kurias valstybė suplanavo parduoti už pusantro milijono litų, o už gautus pinigus pirkti VTAKT naujas patalpas.
Šios patalpos buvo parduotos 2008 m. už daugiau nei 1,7 mln. litų. Ši suma buvo rezervuota naujoms patalpoms VTAKT pirkti, o kol jos bus rastos, biudžeto pinigai keliavo A.Macaičiui.
Turto bankas gavo įvairių pasiūlymų pirkti patalpas Senamiestyje, kituose centriniuose miesto rajonuose, Žvėryne, tačiau R.Šalaševičiūtei jos netiko. Kaip rodo tuomečio VTAKT ir Turto banko susirašinėjimas, VTAKT vadovė teigė, jog tarnybai reikia didesnių patalpų, nes ji planuoja plėstis, kad siūlomos nėra pritaikytos neįgaliesiems – nors kairiųjų būstinėje turimos patalpos taip pat nebuvo jiems pritaikytos.
Be to, R.Šalaševičiūtė aiškino, kad jai tenka dažnai dalyvauti Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės rengiamuose posėdžiuose, todėl jai reikia dirbti kuo arčiau šių institucijų. Ji tvirtino, kad visi šie reikalavimai – tik „minimalūs“.
Pagaliau 2008 m. rugpjūtį R.Šalaševičiūtė atmetė naują pasiūlymą – beveik pusės tūkstančio kvadratinių metrų patalpas už pusės kilometro nuo Seimo ir paprašė pirkimo procedūrą sustabdyti iki 2009 m. pabaigos.
2010 m. naująja vaiko teisių apsaugos kontroliere tapo Edita Žiobienė. R.Šalaševičiūtė prieš savo kadencijos pabaigą viešai tvirtino „jaučianti“, kad nebus paskirta naujai kadencijai – mat šalies aukščiausi politikai ją kritikavo, kad ji nepakankamai aktyviai vykdė savo pareigas įsisiūbavus visą šalį tuo metu sukrėtusiai Kauno žudynių ir tariamos pedofilijos istorijai.
E.Žiobienės vadovaujama įstaiga perkelta į kitas patalpas sostinės Senamiestyje.
Į partiją – tik per langą
R.Šalaševičiūtės kritikų, kurie šiuo metu mojuoja Turto banko dokumentais, manymu, jos veiksmų priežastis buvo vienintelė – kuo ilgiau tempti laiką, kad kuo daugiau valstybės pinigų nutekėtų į privačią kišenę.
J.Budrevičiaus turimais duomenimis, iš pradžių VTAKT A.Macaičiui mokėdavo net po 600 tūkst. per metus, o vėliau ši kaina buvo sumažinta iki 360 tūkst.
Be to, J.Budrevičius primena, kad netekusi valdiško posto R.Šalaševičiūtė panoro įstoti į Socialdemokratų partiją ir dėl to kreipėsi į Vilniaus rajono, kuriame gyvena, Partijos skyrių.
Tačiau jos prašymas buvo atmestas ir jai į partiją pavyko įstoti tik per Vilniaus miesto skyrių.
„Aš nežinau, ar Vilniaus rajono bičiuliai jos nepriėmė būtent dėl jos elgesio su valdiškomis patalpomis, aš tik žinau patį faktą.
Bet kokiu atveju ši istorija buvo tikrai neskaidri, o šiuo metu visi, prezidentės iniciatyva, itin kalba apie skaidrumą ir nepriekaištingą reputaciją. Tad aš nelabai galiu suprasti, kaip šie dalykai tokius kriterijus atitinka“, – lrytas.lt sakė J.Budrevičius, kuris teigė manąs, jog R.Šalaševičiūtės kandidatūrą partijai įbruko būtent prezidentė.
Pasak J.Budrevičiaus, šiuo paskyrimu nepatenkinti daugelis skyrių ir eilinių partijos narių, kurie savo nepasitenkinimą reiškia ir partijos vadovybei. Be to, socialdemokratas pareiškė, jog šias senas istorijas jis partijos vadovams buvo priminęs ir Seimo rinkimų metu, kai R.Šalaševičiūtė tapo partijos kandidate, tačiau norimos reakcijos nesulaukė.
Dėl praeities jaučiasi rami
R.Šalaševičiūtė lrytas.lt sakė puikiai žinanti J.Budrevičiaus kritiką, tačiau ją atmetė, pareiškusi, kad visa tai – jųdviejų tuomečio susikirtimo padarinys, ir tiek. Pasak jo, ji nesutikdavo su Turto banko siūlomomis kainomis už naujas patalpas.
Ji teigia neprisimenanti, kiek jos vadovauta tarnyba mokėjo A.Macaičiui, tačiau tvirtino, kad ši kaina buvo pati mažiausia iš visų galimų.
„Mano veiklą dar konservatorių valdymo laikais tyrė jų vadovaujamas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, išnarstė viską po kaulelį ir nerado prie ko prikibti“, – sakė R.Šalaševičiūtė.
Apie savo stojimo į partiją aplinkybes ką tik iškepta ministrė pasakojo, jog Vilniaus rajono skyrius nepriėmė jos dėl kitų aplinkybių – pirmiausia, dėl tariamos pedofilijos istorijos.
Kadangi „mergaitės gynėjai“ R.Šalaševičiūtę pasirinko vienu iš taikinių, pasak jos, Vilniaus rajono skyrius, su kurio kai kuriais vadovais ji nesutarė ir taip, nusprendė, jog jos priėmimas gali pakenkti partijai per rinkimus, o tai buvo nuspręsta vos vieno balso persvara.
Kita skyriui esą kliuvusi istorija – socialdemokratų veterano Aloyzo Sakalo globotus vaikų namus Pikeliškėse užgriuvę kaltinimai vaikų nepriežiūra, kankinimu ir net išnaudojimu, kurių dalis teko ir jai.
