O juk pradžia buvo puiki: oro uoste mane turi pasitikti žmogus su užrašu Gavoi literature festival. Laukiu bagažo, lagaminai stringa, nes bagažo išspjovimo anga sukonstruota nevykusiai, per status kampas ir lagaminai toje vietoje susigrūda, užsikemša, sustoja.
Ir užstringa taip, kad sustoja pats takas. Ateina moteris, paspaudžia raudoną mygtuką, kažką pasako, nueina. Paskui ateina vyras. Nedidukas, nusmuktkelnis, akivaizdu, išgėręs. Sunku patikėti, bet čia Italija, dar daugiau, Sardinija, man visiškai nepažįstamas kraštas. Tada tas išgėręs vyrukas užsiropščia ant transporterio tako ir ima šalinti kliūtį – traukia lagaminus iš kampo ir numeta juos toliau.
Mes, laukiantys bagažo, žiūrime ir, ko gero, galvojame apie vieną ir tą patį – ar dabar, kai jis stovi ant bagažo juostos, kas nors įjungs ją ar ne? Per daug banalu, jeigu ta juosta pajudėtų. Taip būna tik lėkštose komedijose. Deja, gyvenimas dažnai kvailesnis ir už komediją – juosta staiga pajuda. Vyrukas drebiasi ant kažkieno raudono lagamino ir kur laiką – kadangi niekaip nepajėgia atsistoti – važiuoja ratu. Gražu. Man regis, tai pietų šalims būdingas atsainumas, norėčiau jį pavadinti vitališku atsainumu. Taip mintyse ir pavadinu ir jaučiuosi paliestas sunkiai įvardijamo, smulkaus, bet malonaus džiugesio.
Ieškau pasitinkančio žmogaus. Čia toks vienintelis. Jo rankose lapas su užrašu „Festival Gavoi“. Prieinu, pasisveikinu, angliškai klausiu, ar jis iš literatūros festivalio. Vyrukas (nedidukas, bet blaivas) papurto galvą ir kažką pasako itališkai. Ne, suprask, jis laukia ne manęs. Apsižvalgau.
Nejaugi kas nors iš tų dviejų šimtų rusų, skridusių kartu iš Rygos su mažais staugiančiais vaikais ir celiulito ledkalniais apėjusiomis uošvėmis atkeliavo į festivalį? Netikiu. Beje, apie staugiančius vaikus. Su visa pagarba iš meilės apsiseilėjusiems tėvams ir mamoms – tai klaiku. Transporto priemonėse turėtų būti atskira, izoliuota patalpa keleiviams su mažais vaikais. Kaip sakė J.M. Coetzee, vienas iš civilizuotumo požymių – nerėkti. Dėl to vaikai, maži vaikai, kad ir kokios tautybės jie būtų – barbarai.
Paeinu į šalį, stoviu, stebiu tą vyruką su užrašu. Jis vis dar laiko lapą iškėlęs ir žvalgosi ieškodamas svečio. Kai srautas išsenka, žvilgteli į mane, išsitraukia telefoną, skambina ir vis dėbčioja į mane. Matyt, nupasakoja išvaizdą. Matyt, kažkas ten, kitam ryšio gale, žino kaip aš atrodau. Tiesa, rengėjai turi nuotrauką. Įsivaizduoju, kaip kažkur ten, salos viduryje, kažkas studijuoja mano civilizuotą, apkerpėjusią marmūzę. Gražu. Mintys, nevirstančios kokia nors materija, dažniausiai gražu. Vyrukas baigia kalbėti, mosteli man ranka.
Iš jų (šiuo atveju – italų) galima mokytis. Jis nemoka nė vieno žodžio jokia kita kalba, bet įspūdis toks, kad blogai jaustis turiu aš, kadangi nekalbu itališkai. Non ho capisco, - sakau jam, nesuprantu, aiškinu, bet jis nekreipia dėmesio ir toliau kažką man aiškina, kol einame iki automobilio. Gali būti, kad mano itališka tartis klaiki ir jis taip pat nesupranta, ką jam veblenu. Truputį kenčiu.
Visada jaučiuosi blogai, kai negaliu susikalbėti su žmogumi. Tik ar iš tiesų tai įmanoma? Mes juk niekad negalime susikalbėti. Net ir kalbėdami ta pačia kalba, net ir būdami kaimynai, artimieji, giminės. Jeigu iš tiesų susikalbėtume, negyventume kankinami pavydo, pykčio, neurozių, nepasitikėjimo, visokių baimių, nebūtų šūdinų karų, nebūtų pjautynių dėl iliuzinių tikėjimo ar civilizuotumo skirtumų. Mes tik suderiname nuomones, tik mėginame rasti geriausią variantą iš visų blogų. Ką ten vaikai, ir suaugę šios planetos žmonės vis dar barbarai, vis dar staugia savo egoizmo tvirtovėse, nenorėdami išgirsti kitų. Ir kai kurie staugia taip, kad kraujas stingsta gyslose.
Sala atšiauri, kalvota, kalnuota, apaugusi lyg krūmais, lyg miškais, čia vienur, čia kitur matyti avių bandos, išsukus iš autostrados, kelias vingiuotas, uolėtas, jausmas toks, tarsi keliautum planetos dalimi, kuri dar nebaigė formuotis, nespėjo sustingti, nurimti, pasenti. Įdomus jausmas. Italai mėgsta būti kelmais, grupėmis, gaujomis, šeimomis, gal dėl to taip ilgai čia gyvuoja mafijinės struktūros. Ir Sardinijoje seni diedai sėdi kavinėse po šešis, siurbčioja vyną mažomis taurelėmis, lyg gertų likerį, kalbasi. Visi einantys pro šalį su jais sveikinasi. Net ir jaunos moterys. Nors moterų, sėdinčių šalia jų, niekad nepamatysi.
Lietuviškas giminystės supratimas kitoks. Jeigu ir suvažiuoja į krūvą, tai dažniausiai tik prispirti reikalo, į vestuves ar laidotuves, kai reikia dalintis kokį nors turtą. Ir paskui prisigeria, susipyksta, pradeda pešioti senas, bet niekaip neužgyjančias žaizdas, galiausiai spjaudydamiesi išsiskiria. Ir jokiame kaime, jokiame miestelyje nepamatysi, kad seni vyrai sėdėtų grupelėmis po šešis ir visą dieną ragautų vyną. Niekur, niekada.
Bet užtat pas mus nėra mafijozų. Na, išskyrus pedofilus, politikus, energetikus, bankininkus ir šiuolaikinio meno adeptus.
Muziejuje, kuriame sunešti visokie šio regiono dalykėliai – drabužiai, amuletai, darbo įrankiai ir net žaislai, pamatau vieną įrenginį, kurį pats esu ne kartą daręs: jis sumeistraujamas iš medinės siūlų ritės, dabar tokių jau nebėra, o anais laikais jos būdavo panašios į ratukus, sujungtus stora ašimi. Paimi mamos gumytę plaukams surišti, perkiši per tą ritės ašį, ir degtuku pritvirtini. Kitoje pusėje reikia muilo gabaliuko, vinies, o tada prisuki ir paleidi ir ta ritė pati važiuoja. Stebuklingas pasitenkinimo jausmas, kylantis kūrybos, konstravimo akto. Taip mitiniais laikais jausdavosi demiurgai. Staiga pajuntu Sardinijai giminiškus jausmus.
Festivalis didelis, svečių daugybė, į šventinį veiksmą įsitraukę kone pusę miestelio gyventojų. Viskas vyksta italų kalba, vietiniams ir svečiams pristatomi rašytojai iš Italijos (tokių dauguma) ir Europos. Mane pristato kartu su žurnaliste, rašytoja Susanne Scholl. Ji iš karto pasako, kad tėvai žydai, Austrijos komunistai, Romoje baigusi slavistiką, nemažai gyvenusi Rusijoje, parašiusi knygą net apie Čečėnijos karą.
Aš tiek nuopelnų neturiu, kažką mykiu apie iniciaciją (esą mano vienintelis į italų išverstas romanas „Trys sekundės dangaus“ yra knyga apie jaunuolio, o kartu ir visos Lietuvos iniciaciją į kitokį, brandesnį, nors gal ir žiauresnį pasaulį). Vedėjas užduoda ilgus klausimus, kuriuose jau būna suformuluotas ir atsakymas į jo klausimą, todėl tenka atsimušinėti pokštais. Kartoju savo vardo pirmąjį skiemenį, klausytojai mane supranta, rodo dantis ir Gavoi miestelyje pasidaro šviesiau.
Žmonių daug, plojimų kiekis patenkintų kiekvieną megalomaną, nors tokie pristatymai... Neįsivaizduoju, kokią nuomonę gali susidaryti, pavyzdžiui, visą gyvenimą saloje gyvenantis ir avis auginantis sardas iš keleto padrikų sakinių apie kažkokį rašytoją iš kažkokios Lietuvos. Kita vertus, šiais informacijos ir faktų bei skaičių viešpatavimo laikais mes pernelyg linkę nuvertinti emocijas. Kaip tik dėl jų man labiausiai ir įstringa „Rai 1“ žurnalistės žodžiai. Kalbindama mane radijui ji vis teisinasi, kad beveik nieko nežino apie Lietuvą. Ir čia pat pasako – man reikalingas emocinis santykis.
Esą, tame pristatymo vakare ją ir užkabinęs būtent tas emocinis santykis. Be galo keista ir kartu - smagu. Štai, pasirodo, dėl ko mes, durni lietuvių rašytojai, važinėjame po muges ir pristatymus ir pan., - kad sudarytume galimybę atsirasti prakeiktam emociniam santykiui. Visiškai sutinku su žurnaliste. Kol neatsiranda šis santykis, krepšinio, plaukimo ar kitokios pergalės niekaip nepaaiškina žmonėms, kas ta Lietuva ir kokie žmonės joje gyvena. Diplomatai veidmainiai, politikai konjunktūrininkai, o štai menininkai ar apskritai kultūrininkai – žmonės, galintys tą emocinį santykį platinti kaip venerinę ligą. Ar taip mėginu save pateisinti ir paguosti? Ko gero, kaip ir visa kita šiame pasaulyje.
Čia gyva tokia tradicija – festivalio dalyviai nufotografuojami ir paskui, kitų metų festivalio metu didelės jų nuotraukos pakabinamos ant sienos tiesiog gatvėje. Štai ir dabar tų nuotraukų kiekviename žingsnyje, o man nejauku. Ir kai mane fotografuoja, suprantu, kodėl – tie žmonės nuotraukose atrodo šiek tiek numirėliai. Kodėl? Nežinau. Gal dėl to, jog apima toks jausmas, tarsi vaikščiočiau po kapines. Ir aš kitais metais čia kabosiu, ir kažkam atrodysiu numirėlis. Su negyva užuolaidos žuvėdra prie pasturgalio.
Kodėl taip nemėgstu būti fotografuojamas? Apie gana žinomą Samuelio Becketto nuotrauką kažkas yra sakęs, kad joje rašytojas atrodo lyg būtų medžiojamas. Geras pastebėjimas. Objektyvas taikosi į tave, ieško tavo silpniausios vietos, kad ištrauktų iš tavęs kažką, kas padarytų nuotrauką ir patį tave vertingesnį.
Panašu į medžioklę. Išvilioja, kad nužudytų. Nors dažnam fotografui reikalinga kažkokia klišė, kurią jis turi galvoje susidaręs apie tave arba apie fotografuojamą žmogų, objektą apskritai, taigi tavo pastangos būti natūraliu ar apskritai stengtis kaip nors būti prieš objektyvą nieko vertos. Vis tiek būsi toks, kokį tave mato fotografas, o ne toks, kokį save įsivaizduoji pats. Nekenčiu fotografuotis. Man liepia išsirinkti kėdę ir laikyti ją prispaudus prie šono. Įsivaizduoju, kaip po fotosesijos ta kėde užvažiuosiu fotografui per makaulę, ir stovėti nutaisius „rašytojo“ fizionomiją šiek tiek lengviau.
Festivalis baigėsi, man talkinusios Irma (kultūros atašė) ir Irina (vertėja) išvyko, turiu beveik dvi dienas laukti čia lėktuvo, į miestą nėra jokio transporto, taigi lieka baseinas, nieko nerodantys televizorius, vos pulsuojantis (bet dažniausiai miręs) interneto ryšys ir knygos. Drybsau ant lovos (lauke karšta), skaitau arba rašau šiuos užrašus ir jaučiuosi personažas iš kažkieno rašomo ar jau parašyto veikalo, ir nuotaika, kuri tvyro šiame tuščiame viešbutyje, vėjo sklidina tyla prie baseino, milžiniškos varnos ant balkono turėklų, staigių aršių gūsių taršomi krūmai, tamsa, čia ištinkanti staiga, nes aplinkui kalnai, nerimas ir paslaptis už vienišos žibinto akies, kurios akiratis labai menkas, - visa tai šiek tiek persipina su Stanley Kubricko „Švytėjimu“, galbūt ne tiesiogiai, tik nuotaikos štrichais, tik būsenos potėpiais.
Viešbutis, žinoma, nepanašus į amerikietišką – šiek tiek kaimiškas, užuolaidos užtraukiamos geležinėmis lazdelėmis, pasibaigiančiomis bumbulais, kuriuos nuolat norisi liesti, ant vienos kambario sienos įsukta apvali, kambariui kiek didoka lempa, kitoje pusėje – spiralinė lemputė, baro durys užkištos sulankstyto popieriaus skiaute, tiesa, visai be reikalo, nes baras tuščias, interneto ryšys kambaryje pasibaisėtinas, tik sėdėdamas koridoriaus spintoje galiu sugauti silpną signalą, atidarant dvivėres balkono duris nuolat iškrenta rankena, nes nėra kaištelio, lubose styro kažkoks vamzdelis, ko gero, ten buvo koks nors šviestuvas, ant kurio bandė pasikarti koks nors rašytojas iš šiaurės, žodžiu, viskas labai miela, kiek senoviška, bet labiausiai, manau, kaimietiška, provincialu, nesudėtinga.
Tiesa, manęs tai visiškai nežeidžia, neerzina, visa tai gavau nemokamai, esu svečias, todėl džiaugiuosi tuo, kas duodama – dieną galiu maudytis baseine, vanduo maloniai vėsus, galiu spoksoti pro langą į tirštai apaugusius kalnus, vakare gintis nuo įkyrių vabzdžių – rankšluosčių jiems daužyti užtenka.
Nueinu prie dirbtinio ežero, jis gana didelis, bet nemalonus, jo dirbtinumas ne tik rėžia akį, jis tiesiog tvyro ore. Kitaip negaliu paaiškinti, nes mane staiga ištinka kažkas, ką galėčiau pavadinti panikos priepuoliu. Vaikiška, bet aštri, kone smaugianti baimė, nesaugumo jausmas, širdis daužosi, desperatiškai ieškau vietos pasislėpti, ko nors įsitverti. Nieko nėra, tik dirbtinis ežeras, pajuodę, tarsi būtų tepaluoti ar apšlakstyti derva, pagelžkeles primenantys akmenys, nesvetingi, pilni kažkokių kimbančių ir draskančių, kietalapių augalų krūmai. Witoldas Gombrowiczius yra sakęs, kad stačia galva neria į problemos analizę dar net nesuvokdamas, ką nori pasakyti ir kokia iš tiesų ta problema. Jaučiu, kad šios baimės šaknys kažkur kitur, aš jau ne pirmą sykį keistoje situacijoje ir su žmonėmis, su kuriais negaliu susikalbėti. Bet panika nuolat atsinaujina.
Grįžtu į viešbutį, nubėgu prie baseino, perplaukiu keletą sykių – kažkas negerai, toks jausmas, kad mane kažkas stebi, kažkas manęs siekia, kažkoks baisus, ne žmogaus pagamintas objektyvas tyko manyje silpnos vietos, o gal jau ir aptiko ją, gal į ją prasiskverbė, įsigavo į vidų ir dabar siurbia iš manęs gyvybinę energiją, pumpuoja, perkelia man brangius duomenis kažkur kitur, į kitą sistemą, atima tai, be ko aš negaliu gyventi, kažką, kas sudaro mano esmę ir prasmę, velniai mane griebtų, štai kaip prasideda vidutinio amžiaus krizė, štai ir suradau, štai ir supratau. Grįžtu į viešbutį, palendu po dušu. Vietos mažai, vėl ta girta baltos šaltos užuolaidos žuvėdra prilimpa prie sėdynės....
Kai kurios kūno dalys mums visiškai nepasiekiamos ir paslaptingos, galima teigti – neištyrinėtos ir net beveik svetimos. Pav., nugara arba užpakalis. Mes juk jų nė nematome. Tiesiogiai net negalime jų pamatyti. Išeitų, kad jos mūsų ir nelabai mūsų. Mes jas transportuojame, bet jos gyvena savo gyvenimą. Dabar madinga ant tų vietų išsitatuiruoti kažkokius ženklus, esą tai Dievo paieškų rezultatai ar panašiai.
Man niekad nereikėjo ieškoti Dievo, kai tik jis norėjo, visą laiką pats mane susirasdavo ir būdavo manyje, o jei nenorėdavo, žinojau, kad taip ir turi būti, ir nėra čia ko maivytis su ta sumauta dievoieška, taip buvo per amžius ir taip bus, kol žmogus klaus savęs: kas aš, kur aš ir koks mano kelias su prilipusia balta ir šalta dušo užuolaida prie nuogo užpakalio, kur aš ir ką čia veikiu, kokios kvailos ir menkos mano egzistencinės žaizdelės, kai žmonės Ukrainoje, Palestinoje ar dar kokiame nors beprotybės apimtame pasaulio krašte praranda namus, artimuosius, gyvenimus ir gyvybes, ir vis dėlto, ne didžiosios politikų ir filosofų valkiojamos sąvokos, o mūsų kūnų ir sielų šilumos sklidinos smulkmenos sukuria ir palaiko gyvenimą, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, be jokių patetiškų pozų ir iškilmingo rankų grąžymo, tiesiog šiaip, bet kur, bet kada, duše, lovoje, prie stalo, bibliotekoje, ant sofos priešais televizorių, pievelėje šalia iškylaujančio butelio ir jo palydos, veterinarijos klinikoje glostant sergantį šunį ar prie negaluojančios motinos lovos, alyvų kalnelyje ar ašarų pakalnėje, bet kur, bet kada, amen.
