Karinio aprūpinimo kontraktus, nežiūrint dabar mažinamų apsukų, su Rusija vis dar plėtoja ir kai kurios kitos Europos šalys, tačiau liūdna „Mistral“ istorija prikaustė visų dėmesį, iššaukė nepalyginimai didesnius nuogąstavimus nei kitais kažkiek panašiais atvejais dėl įspūdingos, pritrenkiančios vaizduotę kontrakto sumos. ir minėto tipo karo laivų tinkamumo, - net šiurpu įsivaizduoti, - dabar puoselėjamiems Rusijos agresijos veiksmas, kaimyninių šalių užpuolimui, staigiai svetimos teritorijos aneksijai.
Taigi dabartinėje situacijoje „Mistral“ tipo laivų pardavimas Rusijai gali būti prilyginamas veiksmui, kai kažkas paslaugiai paduoda tobulai išgaląstą skustuvą (britvą) bepročiui, kuris tikrai nesiruošia gramdyti savo pašvinkusių šerių, o yra nusiteikęs pirmai progai pasitaikius paskersti bet ką, kas tik užklius už blizgančių pamišėliškų jo akių žvilgsnio.
Tačiau ką dalykiniame pasaulyje konkrečiai reiškia toks rusams parduodamo karinio laivo pavyzdys ir kartu paklauskime - kokią apibendrinančią reikšmę politikos leksikone dabar įgyja mistralizacijos pavadinimas? Žinoma, tai yra iškalbingas nuosmukio situacijos signalas, pažymintis atsakomybės tarp sąjungininkų sumažėjimą iki karikatūrinės ribos, kai dėl materialinės naudos yra išduodami drauge ilgai puoselėti principai. Tai privalome pripažinti kaip neginčytiną faktą net ir nesiruošiant čia ilgai pamokslauti, nebandant kažką tiesiogiai sugėdyti.
Kita vertus, leiskite savo lengva ranka parodyti teisingą kelią - kaip „Mistral“ pardavimo istorija gali greitai patapti pozityviu mūsų gebėjimo susitelkti pavojaus akimirka simboliu, labai svarbia Vakarų pasaulio moraline pergale, tarpusavyje pasidalijant kaip pergalės mokestį materialinių išlaidų sumą.
Taip iškart atsitiktų, jeigu simbolinę reikšmę įgiję daugiafunkciniai „Mistral“ tipo karo laivai butų perduoti NATO gynybinėms reikmėms, dislokuojant juos Baltijos jūros regione ( visiškai tikėtina – Lietuvoje), drauge bloko šalims įsipareigojus kompensuoti didžiąją dalį Prancūzijai tekusių nuostolių dėl kontrakto su Rusija nutraukimo ir netesybų išmokėjimo. Žinia, simboliai mūsų epochoje kainuoja ir apsimoka daugiau nei bet kas, tačiau tokio apsisprendimo reikšmė būtų ne tik atitrauktai moralinė, metafizinė, bet ir labai konkreti, leidžianti dar geriau užtikrinti fizinį Vakarų bloko sienų saugumą.
Klausiate - ar tokia pusiau fantastinė įvykių plėtotė, kai geras kąsnelis nugriebiamas grobuoniui iš panosės ir drauge užgaunamos didžiavalstybinės ambicijos, neužtrauktų Putino Rusijos rūstybės Lietuvai, ar Lietuva tokiu atveju netaptų dar labiau pritraukiančia ugnį į save, taigi padidintos gyvenimo rizikos šalimi?
Labai tikėtina, kad taip ir atsitiktų, tačiau drauge esu šventai įsitikinęs, jog jau vien saugumo sumetimais privalome įsisąmoninti faktą, kad esame pafrontės šalimi su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, o tai reiškia - nieko kito ir nelieka kaip tik drąsiai pasitikti nedėkingą tikrovę, nuo kurios - deja - neįmanoma pasprukti į mėnulį. Toks įsisąmoninimas be visa ko kito leistų panaudoti dar ir kitus problemų atpažinimo kodus, įgalintų labiau adekvačiai paaiškinti paradoksalios tikrovės reiškinius.
Kas be ko, verslo interesai, kapitalo siekis apsaugoti savo pelnus, kuriuos užtikrina beribė Rusijos rinka, yra viena iš Vakarų šalių nepakankamo ryžtingumo, stabdant Rusijos agresiją, priežasčių. Tačiau būčiau linkęs abejoti dėl to, kad esą visų pirma dėl tokio didžiųjų kampanijų egoizmo esame ištikti stabo, nesugebame deramai atsikirsti. Verslas nelemia visko taip absoliučiai, kaip kartais manoma, o pastaruoju metu – neįtikėtina, bet faktas – net iš didžiųjų verslo struktūrų pusės girdisi raginimai griežtinti sankcijas tai pačiai Rusijai.
Kita vertus, dar labiau norėčiau pasiginčyti dėl buitinės psichologijos lygmenyje beveik savaime besiperšančios dabartinių aktualijų supratimo prielaidos, kad neva vartotojiškos Vakarų visuomenės žmonės yra pernelyg išlepę (ar ištižę), kad išdrįstų stoti prieš skitų palikuonis (A.Bloko pseudonuoroda) arba naujosios modifikacijos Aukso ordos kruvinomis lūpomis (A.Nykos-Niliūno epitetas) įtūžį ir pamišimą.
Vartotojiškoji, dar kitaip tariant, gausos ar pertekliaus visuomenė nėra rojus žemėje, kuriame nukeliamas gyvenimo atšiaurumas, išnyksta visos prieštaros, nuslopsta įtampos ir neva susiklosto palanki terpė minkštakūniškai kaip moliuskas bevalio subjekto egzistencijai. Tokia visuomenė neatsiranda tuščioje vietoje, bet tarpsta tik ten, kur žmogaus gamybiniai sugebėjimai ir kūrybinė galios yra įtrauktos į apyvarta ir plėtojamos su n e mažesniu pagreičiu nei spartėjantis vartotojiškumo ciklas. Be visa ko kito, įgyjančio naujas konfigūracijas skurdo išaugimas yra sisteminė pertekliaus visuomenės sąlyga, taigi yra apskritai augimo visuomenės dar kol kas nenagrinėta prielaida.
Drauge nėra pagrindo abejoti dėl to, kad Vakarų civilizacijos žmogus tikrai nenusileidžia „skitų palikuonims“ fizinės jėgos, valios, emocijų įkrova, nekalbant apie kultūrinį išprusimą ir bendražmogiškų vertybių puoselėjimo įgūdžius. Niekam nereikėtų forsuoti iliuzijos (kartais tokia idėja dominuoja dar ir bloguose fantastiniuose romanuose), kad kultūrinis išsivystymas ir aukštesnis civilizuotumo lygis užmuša žmogaus sugebėjimą pasipriešinti skeltanagiškam brutalumui, begėdiško melo stichijai ir barbariškų papročių kontrabandai. Gladiatorių dvasia, apskritai kovos ryžtas nieku nedingo iš Europos padangės!
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasimetimo užstojusių išbandymų akivaizdoje priežastis yra daug niekingesnė nei paprastai linkstame manyti, darydami gręžinius, kapstydamiesi labai giliai, bet ne toje vietoje, kur reikia Iš tiesų, kaip atrodo, toji priežastis – tai naujosios kartos Europos politinės klasės degradavimas, nusmukimas.
Kaip kartais sakoma, politika - nešvari virtuvė, tačiau po berluskonių ir šrioderių šeimininkavimo iš Europos politikos virtuvės liko maru apkrėstos patalpos su tiksinčia pavojaus nuojauta, kad net viena žiurkė vėl gali išplatinti užkratą.
Laukia ilgos detoksikacijos procedūros, tačiau kažin ar suspėsime, nes laikas jau nieko nelaukia.
