Čia svarstyklių lėkštė lėtai, bet įtikinamai ėmė krypti į Ukrainos pusę. Ukrainos armija, padedama savanorių batalionų, toliau užima vieną svarbų miestą po kito, o šiomis dienomis pasiekė svarbią strateginę pergalę – atskyrė Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ ir taip atvėrė kelią galutinei šių miestų apsiausčiai prieš lemiamą šturmą.
Tačiau padėtis šiame fronte tebėra įtempta ir sudėtinga. Nors Rusijos vadeliojami separatistai kasdien patiria didelių nuostolių, stipriai nukenčia ir Ukrainos pusė. Po tokių praradimų plieskiasi konfliktai ir vis garsiau kalbama apie išdavikus tarp pačių ukrainiečių.
Kad ir kaip būtų, Kijevo pergalė atrodo jau ne už kalnų. Bet ar ji bus galutinė? Žinoma, kad ne.
Jau dabar matyti, kad pralaimėję tiesioginėje karinėje akistatoje separatistai imsis partizaninio ir teroristinio karo. Juk Maskvai, kuri savo specialiųjų tarnybų karininkų rankomis diriguoja visam procesui, tiesiog būtina, kad ši žaizda kraujuotų iki paskutinio lašo.
Atviro Rusijos armijos įsiveržimo į Ukrainą tikimybė toliau lieka ne itin didelė, nes tai būtų pernelyg rizikinga Kremliui.
Bet Maskva deda daugybę pastangų, kad separatistai rytuose atsilaikytų kuo ilgiau. Rusijai to reikia vien dėl to, kad kiekviena karo diena Ukrainai kainuoja milžiniškus pinigus, taigi šalis griaunama ir ekonomiškai, ir politiškai.
Kita vertus, Kremlius negali leisti išduoti Naujosios Rusijos rinkėjų akyse. Rusijos artilerija iš savo teritorijos apšaudo Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, per sieną plūsta kariai ir technika.
Kartu Maskva kaip įmanydama spaudžia Vakarus ir jų lyderius, kad jie savo ruožtu priverstų Kijevą sėsti prie derybų stalo su vadinamaisiais sukilėliais ir taip juos savotiškai įteisintų.
Be to, perkėlus karinę kaktomušą į politinį lygį konfliktas būtų tarsi įšaldytas. Būtent tai būtų Kremliaus laimėjimas, kurio jis siekia, nes uždegti visų rytų nepavyko, o karinės pergalės, netgi įvedus Rusijos armiją, pasiekti irgi greičiausiai nepavyks.
Ukrainos valdžia jau buvo pabandžiusi derėtis, bet greitai suprato savo klaidą ir, kol visuomenės pasipiktinimas neįsisiūbavo kaip reikiant, paskelbė vykdysianti antiteroristinę operaciją iki galo.
Iš Vakarų skambėjo raginimai pagaliau susitelkti ir duoti rimtą atkirtį Rusijai, bet kiek tyliau tuo pat metu buvo raginama pagaliau nutraukti šią beprotybę ir visas šalis sodinti prie derybų stalo.
Pastarieji raginimai tapo garsesni ir po to, kai buvo numuštas Malaizijos oro linijų keleivinis lėktuvas, kuriuo skrido 298 žmonės.
Būtent šia linkme baisia tragedija suskubo pasinaudoti ir Kremlius su savo šeimininku V.Putinu priešakyje – iš karto pasipylė patarimai Ukrainos valdžiai sustabdyti kraujo liejimą.
Lietuvoje šiomis dienomis lankęsis buvęs V.Putino patarėjas, o dabar vienas aršiausių jo kritikų A.Ilarionovas dėstė, jog Rusija sąmoningai ir būtent dėl minėtų sumetimų įsivelti į vadinamąsias derybas numušė Malaizijos lėktuvą.
Vis dėlto už tokias radikalias teorijas įtikinamiau atrodo versija, jog Maskva tokiais Kijevui skirtais raginimais tiesiog stengėsi kaip nors sušvelninti Rusijai pavojingą smūgį.
Tačiau lėktuvo numušimas tik paspartino tai, ko labiausiai bijo Kremlius ir dėl ko jis dar neįvedė kariuomenės į Ukrainą, – vieningą Vakarų apsisprendimą dėl rimtų ekonominių sankcijų Rusijai taikymo.
Vakarai vis neprisirengia smogti visa jėga. Dalis šalių tebenuogąstauja dėl neigiamo šitokių sankcijų poveikio savo kišenei.
Tai bene labiausiai piktina ir ukrainiečius, ir juos besąlygiškai remiančius europiečius.
Bet ne mažiau akivaizdu tai, kad Vakaruose baiminamasi ir kitų pavojų, kurie grėstų pradėjus iš esmės klibinti ekonominius Kremliaus režimo pamatus.
Juk režimas gali pasidaryti dar žiauresnis ir mažiau prognozuojamas. Kita vertus, jo erozija ar staigi griūtis gali grėsti nepalyginti didesniu ir nekontroliuojamu gaisru nei tas, kuris liepsnoja Ukrainoje.
Svarbiausias rizikos veiksnys ir didžiausias nežinomasis – plačiosios Rusijos visuomenės masės. Neregėtą mastą pasiekusi valstybinė šovinistinė, antiukrainietiška ir antivakarietiška propaganda tuos žmones, atrodo, nubloškė į tamsiausius viduramžius.
Griežtosios linijos šalininkai Vakaruose spėja, kad būtent ši visuomenės dalis savo rankomis ir nuvers režimą.
Bet tokiu atveju į valdžią ateitų ne paskutinį kvapą baigiančios išleisti Rusijos demokratinės opozicijos atstovai.
Beje, tuo, kad jo vietą gali užimti „dar blogesni“, pasaulį gąsdina ir V.Putinas.
Visa tai turint galvoje kyla klausimas: ar Vakarai iš tiesų pasirengę blogiausiems globaliems Ukrainos krizės tolesnio vystymosi scenarijams? Nors vis aiškiau, jog tam ruoštis būtina, Vakaruose tebemėginama laimėti dar šiek tiek laiko ir atidėti lemiamų apsisprendimų metą.
