Užtenka prisiminti Ūkio ministerijos su Birute Vėsaite priešakyje išvyką į Ilhamo Alijevo valdomą Azerbaidžianą bei taikdarišką Loretos Graužinienės misiją Ukrainoje. Palikę verslą nuošalėje, apsistokime ties vizitais, užtarnaujančiais Nobelio taikos premiją ir pasaulinį pacifistų vardą.
Tartis dėl paliaubų, bendros ateities ar tiesiog paveikti didžiuosius agresorius Lietuvos derybininkams nesiseka dar nuo Pirmosios Respublikos laikų. Juozo Urbšio, tuometinio užsienio reikalų ministro, bastymasis po Europą 1939-ųjų pavasarį nieko ypatingo nepešė: pasiskundė savo itališkajam atitikmeniui G.Ciano ir popiežiui Pijui XII-ajam Romoje bei truputį pasiginčijo su J. fon Ribentropu Berlyne.
Ką į Lietuvą iš Maskvos parvežė 1940-ųjų delegacija su tokiomis derybų meno žvaigždėmis kaip Salomėja Nėris, puikiai žinome. Neseniai Artūras Žurauskas ir Renatas Juška, ambasadoriai Vengrijoje ir Azerbaidžiane, bandė nutraukti ilgametį prakeiksmą ir dviese likviduoti nesutarimus tarp Armėnijos ir Azerbaidžiano, tačiau buvo parsiųsti namo. Kai reikia spręsti internacionalinius konfliktus, oficialūs atstovai ir pasiuntinybės iš mažos valstybės atrodo blankiai – kaip šiuolaikinių indie roko grupių muzika. Abu tinka fonui.
Mūsų išeitis – įtakinga megažvaigždė, į kurios nuomonę atsižvelgti kiekvienam diktatoriui taptų prestižo reikalu. Kodėl nepasirinkus stiprios, su žaidimo taktikomis ir strategijomis kasdien susiduriančios asmenybės iš sporto pasaulio?
Štai, buvęs Michaelo Jordano bendražygis, ekscentriškasis Dennisas Rodmanas, bičiuliaujasi su Šiaurės Korėjos vadu Kim Jong Unu ir malšina diktatoriaus pyktį vakarams, pavyzdžiui, keldamas uždarosios šalies krepšinio lygį. Kirsanas Iliumžinovas, Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas, beje, žaidęs ir su Lietuvos politikais, taip pat žino raktą į žiauriausių tironų širdis. Šis rusas aplankė Saddamą Husseiną prieš pat JAV įsiveržimą į Iraką 2003-iaisiais, sužaidė šachmatų partiją su Muammaru Gaddafiu Tripolyje per NATO bombardavimus 2011-aisiais, o 2012-aisiais aptarė bendrus planus dėl šachmatų įtraukimo į mokyklų programas su Basharu al-Assadu Damaske.
Festivalio „Bliuzo naktys“ scenoje koncertavęs Stevenas Seagalas dažnai lankosi Rusijoje ir neslepia, kad Vladimiras Putinas – jo draugas. Veiksmo filmų žvaigždę ir prezidentą sieja aistra rytų kovos menams, tad galėtume įtarti, jog Stevenas padeda Vladimirui išlieti agresiją aikido treniruotėse ir primena kokį nors garbės kodeksą iš serijos „negalima pulti silpnesnių“. Bliuzo melodijos, matyt, irgi ramina.
Tad kas iš Lietuvos sporto atstovų pajėgus žaisti su grėsmingiausiais diktatoriais? Būtent žaisti, o ne būti siuntinėjamam kamuoliukų ir lazdų. Apžvelkime realiausius pretendentus į tarptautinės kategorijos taikos šauklio, lietuviškojo Dalai Lamos postą:
Donatas Motiejūnas. Pastaruosius du sezonus Hiustono „Rockets“ komandos ne kartą į NBA Vystymosi lygą (NBDL) siųstas aukštaūgis veikiausiai greitai priprastų ir prie pasiuntinio rolės. Su Donato gebėjimu įtikinti jau susidūrėme. 2011-aisiais spaudos konferencijoje Lietuvos krepšininkas tuomet Orlando „Magic“ ekipoje žaidusiam Dwightui Howardui perdavė maždaug tokią žinutę: pagauk mane, jei gali. Pavyti nepavijo, tai bent arčiau atsidūrė – NBA žvaigždė tapo D-Mo bendraklubiu Hiustone. Visgi, turint omenyje D.Rodmaną, dviems krepšininkams diktatorių rūmuose gali būti per ankšta.
Rūta Meilutytė. Įsivaizduokite Rūtą, tarsi undinė ar Godzila išnyrančią iš Juodosios jūros ir priverčiančią nusiginkluoti Kryme įsikūrusį rusų karinį laivyną. Beje, Vladimiras Putinas linkęs toje pačioje jūroje nardyti ir antikines amforas paviršiun traukti. Ko ne Jūratė ir Kastytis? Kur plaukikės įtaigumo įrodymai? Na, pavyzdžiui, Lietuvoje turbūt nėra nė vieno baro, klubo ar kazino, kuris šios nepilnametės neįsileistų. Net derėtis su apsauginiais jaunajai olimpinei čempionei nereikia.
Algimantas Čekuolis. Nors ir ne profesionalus sportininkas, tačiau pasižymi ne ką mažiau įspūdingais rekordais nei Rūta Meilutytė. Jis yra vyriausias amžiumi televizijos laidos vedėjas pasaulyje. Į kandidatų sąrašą Algimantas pakliūna už patirtį bendraujant su Che Guevara ir kitais Kubos revoliucionieriais. Be to, popietės pasakojimo tonas atpalaiduoja net ir labiausiai įsitempusius. Moka daug užsienio kalbų, tačiau dėl garbaus amžiaus atsiranda įpėdinio problema.
Potencialus Dalios Grybauskaitės sutuoktinis – kokios nors kovos menų federacijos prezidentas. Kol juodąjį karatė diržą turinti prezidentė tvarkytųsi namie, vyras jos pavedimu susitikinėtų su agresyviais pasaulio vadovais. Kita vertus, galima šiokia tokia trintis su Kirsanu Iliumžinovu, kuris taip pat manipuliuoja sporto šakos federacijos vadovo postu. O ir Putinas jau turi su kuo pasišvaistyti treniruočių salėje.
Šiaip ar taip, kalbant apie siuntimus ir pasiuntinius, belieka grįžti prie tarpukario geografo, keliautojo, visuomenės veikėjo Kazio Pakšto idėjos įkurti Lietuvos koloniją Madagaskare, Britų Hondūre ar Bahamose.
Tiesa, užuot buvusi prieglobstis nuo okupantų bėgantiems lietuviams, šiandien kokia nors negyvenama sala pasitarnautų kaip tremties vieta prasikaltusiems politikams. Jei ne pasiųsti, tai bent jau išsiųsti iš šalies į tokį tolimą kalėjimą būtų galima. Su šiokia tokia galimybe pabėgti – kad nepažeistume žmogaus teisių ir išlaikytume pasaulinį taikdarių titulą.
