Gruzija buvo palikta likimo valiai. Senoms ir naujoms demokratijoms faktiškai nereaguojant, Rusijai pavyko, pasinaudojant ir M.Saakašvilio klaidomis, suorganizuoti vidinę opoziciją ir daugeliui metų nutolinti ne tik Abchazijos ir Pietų Osetijos problemas, bet ir Gruzijos euroatlantinės integracijos planus.
Trumpas psichologinis Gruzijos renesansas baigėsi, gyventojai ir daugelis politikų vėl grįžo į ne vieną dešimtmetį įprastą susitaikymo su viskuo kelią. Nauja pakilimo banga gali ir nebeateiti.
Galbūt jausdamos kaltę prieš Gruziją įtakingosios demokratinės pasaulio valstybės Ukrainai skiria kur kas daugiau dėmesio. Žinoma, jis ne toks, kokio tikisi dabartinė Ukrainos vyriausybė. Bet kažin ar dabartinė Vakarų visuomenė ir valstybės gali daugiau.
Kad ir kokia skirtinga būtų JAV ir ES taktika dėl sankcijų Rusijai, ši valstybė greitos pergalės, kokios tikėjosi po Krymo, Rytų Ukrainoje nepasiekė. Vis dėlto sankcijos Kremliaus politikus veikia ir tai patvirtina pati Rusijos žiniasklaida, vis dažniau primindama, kad V.Putino aplinkoje, susijusioje su stambiuoju verslu, kyla nepasitenkinimas.
Paradoksas, bet oligarchai, kurie jau pagal apibrėžimą yra politinės korupcijos šaltinis, gali tapti demokratijos gelbėtojais. Atsargesnės tapo ir V.Putino viešos kalbos.
Separatistai, numušę civilinį lėktuvą, trenkė savo šeimininkams žemiau juostos ir pastarieji, ko gero, svajoja, kaip greičiau užbaigti šį etapą ir iš faktiškai myriop pasmerktųjų nesulaukti dar baisesnio nusikaltimo.
Ukrainos kariuomenė pradeda atsigauti. Anksčiau ar vėliau separatistai bus išstumti, nes, netgi turint Rusijos partizaninį palaikymą, prieš reguliariąją armiją laimėti neįmanoma.
Pagaliau esminio mūšio dar ir nebuvo. Tai, kas lemiamam susirėmimui trukdo įvykti, - galimos civilių aukos. Vidinė psichologinė separatistų atmosfera taip pat prastėja. Jų asmeninis likimas nepavydėtinas.
Tikėtina, kad jau rugsėjį susiklostys kokybiškai nauja situacija. Greičiausiai bus pasukta derybų keliu. Daug kam Ukrainoje tai gali nepatikti, neatmestina, kad Ukrainos prezidentas sulauks opozicijos ugnies. Tai ir yra Kremliaus viltis.
Rusija buvusioje sovietų imperijos zonoje opoziciją moka kurti ir dažnai laimėti. Paprastai efektyviausia opozicija būna iš buvusių kovos draugų. Dabartinei Ukrainai tai didesnis pavojus nei ginkluota kova.
Beveik du dešimtmečius televizijos ekranuose stebėjome, kaip Ukrainos parlamentarai fiziškai kimba vieni kitiems į atlapus. Kas galėtų garantuoti, kad taip vėl neatsitiks? Muštynėse visada didelį vaidmenį vaidina skatintojai.
Kai A.Jaceniukas pareiškė pasitraukiąs iš premjero posto, Rusijos žiniasklaidoje bemat pasipylė interpretacijos ir galimi variantai, naudingi Maskvai. Tačiau pagrindinė versija skirta Ukrainos gyventojams - premjeras išsigando artėjančio ekonomikos žlugimo.
Vyriausybės byrėjimas tvyrant įtampai visuomenę visada nuteikia pesimistiškai. Dabar dar sunku pasakyti, ar toks A.Jaceniuko žingsnis yra gudri taktika ar klaida. Aišku tik viena, kad ne vien Ukrainoje dėl dabartinių politikų tarpusavio santykių kilo daug klausimų.
Kad ir kaip būtų, vieną dieną karas baigsis. Kas toliau? Kaip, praliejus tiek kraujo, rusai ir ukrainiečiai gyvens kartu? Paskelbs kaltuosius - V.Janukovyčių, Rusiją, separatistus. Ir viskas?
Vienas ukrainietis rašytojas aiškina, jog dabar kuo skubiau ir ryžtingai reikia užbaigti karą, po to pradėti teisinį, parlamentinį Rytų ir Vakarų Ukrainos atsiskyrimo kelią.
Bet kuriuo atveju į priešmaidaninę situaciją nebeįmanoma grįžti, juolab apsimesti, tarsi tai buvo vietinis konfliktas. Neišvengiamai bus analizuojamos priežastys. Samprotavimų ir rašinių šia tema sparčiai gausėja. Pasirodo straipsnių labai skambiais pavadinimais, pavyzdžiui, kad tai civilizacijų, Rytų ir Vakarų konfliktas.
Filosofinių, politologinių terminų fone ir pralietas kraujas nebeatrodo banalus. Bet ar tikrai šiuolaikinėje Ukrainoje egzistuoja dvi civilizacijos, dvi kultūros, kurios XXI amžiuje gali kalbėtis tik ginklų kalba? O gal mūsų akyse vykstančios tragedijos priežastys paprastos, tokios kaip visada: pasaulis vėl perdalijamas, o pagrindiniai svertai yra energetika, nafta ir dujos.
Klausimai - du: kas taps šio globalaus politinio žaidimo laimėtoju ir kiek dar prireiks aukų, kol bus pasiekta laikina pergalė?
Lietuva yra aktyvi dabartinės Ukrainos valdžios rėmėja ir griežta Rusijos agresijos vertintoja. D.Grybauskaitės žodžius rusų žiniasklaida cituoja kelis kartus dažniau negu Latvijos ir Estijos prezidentų.
Sankcijų požiūriu Lietuva pritaria JAV ir nebijo jokio atsako iš Rusijos. Ir nelabai skrupulingai renkasi žodžius apibūdindama Maskvos politiką ir politikus. Tai reiškia, kad Lietuva nėra įvykių stebėtoja, laukianti progos patylėti, bet aktyviai dalyvauja didžiojoje pasaulio politikoje.
Kad tai nėra tik žodžiai, pasipūtusios varlės poza, rodo ryžtingas euro įvedimas ir daug kam netikėtas atominės elektrinės statybos idėjos ir net konkrečių veiksmų atgaivinimas.
Lietuva nepakeis Ukrainos likimo ir nepakoreguos naujo pasaulio perdalijimo, bet morališkai remdama Rytų partnerius ir nesnausdama savuose strateginiuose projektuose gali tapti ir nedidele laimėtoja.
