Gruzija buvo palikta likimo valiai. Senoms ir naujoms demokratijoms
faktiškai nereaguojant, Rusijai pavyko, pasinaudojant ir M.Saakašvilio
klaidomis, suorganizuoti vidinę opoziciją ir daugeliui metų nutolinti ne
tik Abchazijos ir Pietų Osetijos problemas, bet ir Gruzijos
euroatlantinės integracijos planus.
Trumpas psichologinis Gruzijos renesansas baigėsi, gyventojai ir
daugelis politikų vėl grįžo į ne vieną dešimtmetį įprastą susitaikymo
su viskuo kelią. Nauja pakilimo banga gali ir nebeateiti.
Galbūt jausdamos kaltę prieš Gruziją įtakingosios demokratinės pasaulio
valstybės Ukrainai skiria kur kas daugiau dėmesio. Žinoma, jis ne toks,
kokio tikisi dabartinė Ukrainos vyriausybė. Bet kažin ar dabartinė
Vakarų visuomenė ir valstybės gali daugiau.
Kad ir kokia skirtinga būtų JAV ir ES taktika dėl sankcijų Rusijai, ši
valstybė greitos pergalės, kokios tikėjosi po Krymo, Rytų Ukrainoje
nepasiekė. Vis dėlto sankcijos Kremliaus politikus veikia ir tai
patvirtina pati Rusijos žiniasklaida, vis dažniau primindama, kad
V.Putino aplinkoje, susijusioje su stambiuoju verslu, kyla
nepasitenkinimas.
Paradoksas, bet oligarchai, kurie jau pagal apibrėžimą yra politinės
korupcijos šaltinis, gali tapti demokratijos gelbėtojais. Atsargesnės
tapo ir V.Putino viešos kalbos.
Separatistai, numušę civilinį lėktuvą, trenkė savo šeimininkams žemiau
juostos ir pastarieji, ko gero, svajoja, kaip greičiau užbaigti šį etapą
ir iš faktiškai myriop pasmerktųjų nesulaukti dar baisesnio nusikaltimo.
Ukrainos kariuomenė pradeda atsigauti. Anksčiau ar vėliau separatistai
bus išstumti, nes, netgi turint Rusijos partizaninį palaikymą, prieš
reguliariąją armiją laimėti neįmanoma.
Pagaliau esminio mūšio dar ir nebuvo. Tai, kas lemiamam susirėmimui
trukdo įvykti, - galimos civilių aukos. Vidinė psichologinė
separatistų atmosfera taip pat prastėja. Jų asmeninis likimas
nepavydėtinas.
Tikėtina, kad jau rugsėjį susiklostys kokybiškai nauja situacija.
Greičiausiai bus pasukta derybų keliu. Daug kam Ukrainoje tai gali
nepatikti, neatmestina, kad Ukrainos prezidentas sulauks opozicijos
ugnies. Tai ir yra Kremliaus viltis.
Rusija buvusioje sovietų imperijos zonoje opoziciją moka kurti ir
dažnai laimėti. Paprastai efektyviausia opozicija būna iš buvusių kovos
draugų. Dabartinei Ukrainai tai didesnis pavojus nei ginkluota kova.
Beveik du dešimtmečius televizijos ekranuose stebėjome, kaip Ukrainos
parlamentarai fiziškai kimba vieni kitiems į atlapus. Kas galėtų
garantuoti, kad taip vėl neatsitiks? Muštynėse visada didelį vaidmenį
vaidina skatintojai.
Kai A.Jaceniukas pareiškė pasitraukiąs iš premjero posto, Rusijos
žiniasklaidoje bemat pasipylė interpretacijos ir galimi variantai,
naudingi Maskvai. Tačiau pagrindinė versija skirta Ukrainos gyventojams
- premjeras išsigando artėjančio ekonomikos žlugimo.
Vyriausybės byrėjimas tvyrant įtampai visuomenę visada nuteikia
pesimistiškai. Dabar dar sunku pasakyti, ar toks A.Jaceniuko žingsnis
yra gudri taktika ar klaida. Aišku tik viena, kad ne vien Ukrainoje
dėl dabartinių politikų tarpusavio santykių kilo daug klausimų.
Kad ir kaip būtų, vieną dieną karas baigsis. Kas toliau? Kaip,
praliejus tiek kraujo, rusai ir ukrainiečiai gyvens kartu? Paskelbs
kaltuosius - V.Janukovyčių, Rusiją, separatistus. Ir viskas?
Vienas ukrainietis rašytojas aiškina, jog dabar kuo skubiau ir ryžtingai
reikia užbaigti karą, po to pradėti teisinį, parlamentinį Rytų ir Vakarų
Ukrainos atsiskyrimo kelią.
Bet kuriuo atveju į priešmaidaninę situaciją nebeįmanoma grįžti, juolab
apsimesti, tarsi tai buvo vietinis konfliktas. Neišvengiamai bus
analizuojamos priežastys. Samprotavimų ir rašinių šia tema sparčiai
gausėja. Pasirodo straipsnių labai skambiais pavadinimais,
pavyzdžiui, kad tai civilizacijų, Rytų ir Vakarų konfliktas.
Filosofinių, politologinių terminų fone ir pralietas kraujas nebeatrodo
banalus. Bet ar tikrai šiuolaikinėje Ukrainoje egzistuoja dvi
civilizacijos, dvi kultūros, kurios XXI amžiuje gali kalbėtis tik ginklų
kalba? O gal mūsų akyse vykstančios tragedijos priežastys paprastos,
tokios kaip visada: pasaulis vėl perdalijamas, o pagrindiniai svertai
yra energetika, nafta ir dujos.
Klausimai - du: kas taps šio globalaus politinio žaidimo laimėtoju ir
kiek dar prireiks aukų, kol bus pasiekta laikina pergalė?
Lietuva yra aktyvi dabartinės Ukrainos valdžios rėmėja ir griežta
Rusijos agresijos vertintoja. D.Grybauskaitės žodžius rusų žiniasklaida
cituoja kelis kartus dažniau negu Latvijos ir Estijos prezidentų.
Sankcijų požiūriu Lietuva pritaria JAV ir nebijo jokio atsako iš
Rusijos. Ir nelabai skrupulingai renkasi žodžius apibūdindama Maskvos
politiką ir politikus. Tai reiškia, kad Lietuva nėra įvykių stebėtoja,
laukianti progos patylėti, bet aktyviai dalyvauja didžiojoje pasaulio
politikoje.
Kad tai nėra tik žodžiai, pasipūtusios varlės poza, rodo ryžtingas euro
įvedimas ir daug kam netikėtas atominės elektrinės statybos idėjos ir
net konkrečių veiksmų atgaivinimas.
Lietuva nepakeis Ukrainos likimo ir nepakoreguos naujo pasaulio
perdalijimo, bet morališkai remdama Rytų partnerius ir nesnausdama
savuose strateginiuose projektuose gali tapti ir nedidele laimėtoja.