Ką tik Seimas skubiai atvėrė kelią steigtis valiutų keitykloms, kurios nepriklausytų bankams. Tokios keityklos veikė bene prieš dešimtmetį, bet vėliau nunyko.
Keityklų idėja lyg ir gera – atsiras daugiau konkurencijos bankams, galbūt išnyks absurdiška padėtis kai kuriuose miestuose. Pavyzdžiui, Klaipėdos centre tėra viena keitykla, o ir toji kazino salone. Taigi turistai, norėdami eurus ar dolerius išsikeisti į litus, priversti blaškytis po miestą.
Smukieji prekybininkai reikalauja tik litų, o kortelių skaitytuvus rasi ne kiekvienoje parduotuvėje. Nuo šių prietaisų dažną prekeivį atbaido dideli bankų mokesčiai.
Tačiau Lietuvoje jau įprasta, kad dėl kiekvienos naujovės ar atgaivinamos senienos kyla įtarimų. Kodėl Seimas taip skubiai stūmė įstatymo pataisą, atversiančią kelią valiutos keitėjams? Juolab kad ne vienas valstybei svarbesnis įstatymas yra įstrigęs.
Netgi atvykstamojo turizmo specialistai, remiantys naujų keityklų atsiradimą, nuoširdžiai stebisi – dešimt metų parlamentarams nekilo ranka palaiminti tokį sprendimą, nors apie tai, kad užsieniečiai savaitgaliais neturi kur išsikeisti pinigų, kalbama seniai.
Kita vertus, ką veiks tos keityklos kitais metais, kai daugelis turistų į Lietuvą atvyks jau su eurais kišenėse?
Kokia bus naujų įstaigų ateitis, kol kas galima tiktai spėlioti, bet jų reanimacija būtent dabar – tikrai neatsitiktinė.
Statistika rodo, jog Lietuvoje grynųjų pinigų tiek, kad net sunku įsivaizduoti, – 10,5 milijardo litų. Tai yra kur kas daugiau, negu buvo latviškos ar estiškos valiutos, skaičiuojant tūkstančiui gyventojui.
Tai rodo ir šešėlinės ekonomikos mūsų šalyje mastą.
Valiutų keityklas bus galima steigti nuo lapkričio pradžios, likus dviem mėnesiams iki euro įvedimo. Taigi naujos įstaigos darbą pradės per patį karštymetį, kai gyventojai pradės atsikratyti litų.
Ar tokiu būdu neatveriama landa ketinantiems tyliau atsikratyti neskaidriai gautų pinigų? To niekas negalėtų paneigti. Banke iš keitėjų dar gali paprašyti asmens dokumento. Beje, tokia tvarka galioja daugelyje Vakarų Europos valstybių.
Tiesa, žadama, jog licencijas keitykloms išduos ir jas akylai prižiūrės Lietuvos bankas. Pažadai pažadais, bet galima įsivaizduoti, kad šis bankas bus visa galva pasinėręs į euro įvedimo iškilmes, o jo vadovai kels šampano taures.
Beje, Lietuvos bankas iki šiol iš esmės nepareiškė jokios pozicijos – už ar prieš tokias keityklas.
Rinkėjų kritikos bijanti valdžia irgi turės svarbesnių darbų nei keityklų priežiūra – kontroliuos verslininkus, kad jie nepiktnaudžiautų kainomis.
Faktai rodo, jog valiutos keityklos Lietuvoje gali veikti be jokių licencijų. Antai praėjusiais metais Klaipėdoje uždaryta metus veikusi nelegali keitykla su iškaba, švieslente. Ir ilgai niekam neužkliuvo.
Staigus keityklų atsiradimas prieš euro įvedimą – ne vienintelis galvosopis, kuris turėtų kankinti politikus.
Bet džiaugsmo dėl bendros ES valiutos euforijoje besimaudanti valdžia tarsi išmoktą odę nuolat kartoja būsimą euro naudą, gieda apie valstybės įvaizdį ir pasitikėjimą. Ir jau rengiasi vėsinti šampaną, kuris bus iššautas prie bankomatų Naujųjų metų naktį.
Tačiau neteko girdėti, kaip Lietuva, pavyzdžiui, bandys pasimokyti iš liūdnos Latvijos patirties, kai latai buvo keičiami į eurus.
Interviu „Lietuvos rytui“ kaimyninės šalies prekybininkai su siaubu prisiminė pirmąsias šių metų savaites, kai provincijos parduotuvėse eurai baigėsi per kelias valandas, nes gyventojai įsigudrindavo ateiti su stambiomis latų kupiūromis, o grąžos reikalaudavo naująja valiuta.
Kilus chaosui pirmosiomis savaitėmis dalis mažesnių parduotuvių buvo apskritai uždarytos.
Garsūs kaimyninės šalies verslininkai šiandien atvirai piktinasi: valstybė ant jų pečių buvo užvertusi darbus, kuriuos iš tiesų turėjo nuveikti komerciniai bankai.
Ar Lietuvoje galima tikėtis švelnesnio scenarijaus? Vargu. Turint galvoje, kiek yra milijardų litų grynaisiais, tikėtina dar didesnė sumaištis.
Provincijos parduotuvių savininkai jau šiandien atsargiai užsimena, kad pirmosiomis 2015-ųjų dienomis jiems teks tiesiog nedirbti, kad netaptų keityklomis ir įtūžusių pirkėjų taikiniais.
Šie prekeiviai žino, kad daugiausia grynųjų pinigų iš įpročio yra sukaupę būtent miestelių ar kaimų gyventojai. Ten ir algos vokeliuose labiau įprastos, ir žmonių taupymo būdai skiriasi. Pagalvė spintoje, stiklainis žemėje arba po grindimis jiems dažnai atrodo kur kas patikimiau nei investiciniai fondai ar obligacijos.
Žinant tai, kad miesteliuose iš esmės išnyko bankų skyriai žlugus ten dar veikusiems Ūkio ir „Snoro“ filialams, neabejotina, jog vietiniai gyventojai, prikaupę grynųjų, keliaus į artimiausią parduotuvę ir pateikę šimto litų kupiūrą pirks degtukų, kad gautų eurų.
Tiesa, finansų ministras R.Šadžius išreiškė viltį, kad žmonės keistis pinigų žingsniuos į paštus, o ne į parduotuves.
Bet tai labiau primena savamokslio aiškiaregio spėjimus.
