Kodėl valdžios viršūnės, jau iš anksto žinodamos, jog koks nors žingsnis sulauks neigiamos reakcijos, ypač dėl to, kad jos pačios anksčiau viešai laikėsi kitokio požiūrio, vis tiek ryžtasi veiksmui?
Šios savaitės viduryje iš atostogų išretintos Vyriausybės rūmų driokstelėjo naujiena – Energetikos ministerija pasirašė supratimo memorandumą su Japonijos koncernu „Hitachi“ dėl tarpinės bendrovės, kuri rengsis naujos atominės elektrinės statybai.
Toks žingsnis stebina vien tuo, kad jis apskritai žengtas.
Juk atrodė, kad socialdemokratų ir Vyriausybės vadovas A.Butkevičius gūžynes „svarstom, skaičiuojam, gal statysim, o gal ir ne“ sėkmingai žais iki kadencijos pabaigos.
Žinoma, tarpinė bendrovė, kuri ir toliau pirmiausia skaičiuos ir svarstys, gali būti tik naujas tų pačių gūžynių būdas. Tačiau vis viena svarbus, nors galbūt nedidelis žingsnis į priekį projektą stumiant pirmyn.
Neabejotina, kad tai sukels bangų tiek socialdemokratų viršūnėse, tiek apačiose, tiek nemažoje dalyje šios partijos rinkėjų. Ir ne tik jų.
Juk dauguma piliečių, kurie per Seimo rinkimus balsavo ne tik už socialdemokratus, bet ir už kitas dabartines valdančiąsias partijas, tuomet vykusiame referendume pasisakė prieš atominės elektrinės statybą šalyje.
Pats A.Butkevičius tuomet skelbė, kad referendume irgi balsavo prieš, ir žadėjo tuojau pat, kai tik stos prie Vyriausybės vairo, šį dešiniųjų projektą, kurį aštriai kritikavo, palaidoti.
Tačiau premjeras greitai pasidavė Prezidentūros bei konservatorių spaudimui ir ėmė žaisti minėtas gūžynes.
Tai sukėlė nepasitenkinimą partijoje, o kai kurie įtakingi socialdemokratai netgi viešai prognozavo, kad toks manevravimas skaudžiai atsilieps per artimiausius rinkimus. Taip ir atsitiko.
Kad buvo teisūs, šie partijos maištininkai nepraleido progos priminti iškart po nesėkmingų Europos Parlamento ir prezidento rinkimų. Tačiau viršūnės ir į tai numojo ranka.
Regis, šventa ramybė santykiuose su Prezidentūra, nors pastaroji nuolat pasityčioja dėl Vyriausybės „strateginio neįgalumo“, valdantiesiems svarbiau, nei referendume pareikšta rinkėjų valia ar jų pačių priesaikos šventai ją vykdyti.
Dabar galima laukti, kad prasidėjus naujam politiniam sezonui dėl atominių projektų vėl prasidės pasistumdymai ne tik socialdemokratų, bet ir kitų valdančiųjų partijų stovyklose.
Negana to, tokie manevrai meta šešėlį ant visos valdančiosios koalicijos reputacijos. Kaip, beje, ir kai kurių svarbių pareigūnų komentarai apie vis labiau įsisiūbuojantį Vakarų ir Rusijos ekonominį karą, jo galimus padarinius Lietuvai ir pasirengimą į tai reaguoti.
Vakarai – kad ir žingsnis po žingsnio – pagaliau pasiryžo skelbti vadinamąsias trečiojo paketo sankcijas, taikomas jau ne tiktai fiziniams bei juridiniams Rusijos asmenims, bet ir kai kuriems ekonomikos sektoriams.
Šią savaitę smogti smūgiai ribojant pagrindinių Rusijos bankų priėjimą prie tarptautinių kapitalo rinkų, naftos pramonės sektoriui apribotos galimybės plėtoti jam itin ir galbūt netgi gyvybiškai svarbias naujausias technologijas, taip pat imtasi ginkluotės prekybos.
Rusijai vienam svarbiausių – dujų sektoriui – Vakarai iš peties smogti dar nesiryžta, tačiau juda šia linkme.
Maskvos režimo, kuris, baimindamasis dėl savo ateities, visuomet to labiausiai bijojo, įniršis akivaizdus.
Viena vertus, Kremlius tyčiojosi, jog visa tai – niekai, kita vertus, prapliupo grasinimais skaudžiai atkeršyti, o kai kuriuos grasinimus ėmėsi vykdyti.
Labai abejotina, ar Kremlius iškart puls keršyti tiesiogiai pagrindinėms Vakarų valstybėms. Bent kol kas griebtasi tų, kurie arčiausiai po ranka – kaimyninių ES rytų europiečių.
Rusija jau smogė Lenkijai, užkirsdama jos daržovių eksportą. Neatmestina, kad ateis eilė Baltijos valstybėms.
Mūsų šaliai, kuri labai priklauso nuo Rusijos energijos išteklių, būtų kur kas pavojingiau, jei ekonominis karas apimtų ir energetiką, o ten pat būtų nutaikyti atsakomieji Maskvos veiksmai.
Lietuvos valdžia, ypač prezidentės D.Grybauskaitės lūpomis, visuomet ragino Vakarų valstybes imtis kuo griežtesnių veiksmų, tad natūralu, kad kartu turėtų būti pasirengusi net patiems blogiausiems scenarijams. Ar taip ir yra?
Antai Latvijos valdžia demonstruoja, jog atidžiai analizavo galimas pasekmes, ir nors nepanikuoja, bet vertina jas labai rimtai – šalies bendrasis vidaus produktas gali sumažėti net 10 proc.
Tuo metu mūsiškis finansų ministras R.Šadžius išrėžė, jog Lietuva, jei ir nukentės nuo Rusijos ekonomikos smukimo ar jos atsakomųjų smūgių, tai tiktai labai nežymiai, taigi pernelyg jaudintis nėra ko.
Bet kai kurie ekonomistai iškart priminė, kad Lietuva kaip tik labai jautri ir pažeidžiama ne viename sektoriuje, o ministro kalbas įvertino kaip nesusigaudymą situacijoje arba pigų politikavimą.
Jei taip yra iš tiesų, gali kilti įtarimų, kad svaidydamasi šūkiais mūsų valdžia rimtai neprognozavo galimų krizės posūkių.
Suprantama, galima turėti vilties, jog Rusija galiausiai paklus Vakarų, kurie siūlo įvairias išeitis, spaudimui ir nutrauks agresiją prieš Ukrainą, nesiimdama keršto veiksmų.
Bet ta viltis kol kas menkai pagrįsta.
Apžvalgininkas
