Man, pavyzdžiui, pabodo kartoniniai žmonės. Žmonės, kurie nekeičia savo veido per visą dieną, savaitę, mėnesį. Jie taip ir lieka su ta pačia nupiešta šypsena veide. Kūno judesiai – kokie penki, nes daugiau nė nereikia.
Taigi stovi tas kartoninis žmogus ir skaito specialiai jam parašytą tekstą. Jo mintys kažkur kitur, o gal jų net nėra.
Ir klausomės mes viso šio kartoninio šou, kur tikrieji žmonės – nebent už kadro. Tai besikeikiantis operatorius arba vis parūkyti norintis išbėgti prodiuseris.
Vedėjas yra tiesiog gražus žmogus, kuris visada geros nuotaikos ir plačios šypsenos, be savo nuomonės, požiūrio, jausmų. Žiūriu, klausau, kartais nusišypsau, bet viduje ima žiojėti tokia didelė skylė, milžiniška tuštuma, jog tenka dirstelėti į šaldytuvą, kad ją užpildyčiau. Nesustodama žiūriu, valgau, žiūriu, valgau, o tuštuma didėja.
Staigiai paspaudžiu televizoriaus išjungimo mygtuką ir lengviau atsikvepiu, nes labai sunku maitintis gražiai sudėliotais žodžiais, kurie neturi nei skonio, nei kvapo, nei turinio.
Pamenu, kaip peržiūrėjusi vieną šokinėjimų į vandenį laidą paskui dar dvi dienas sapnavau košmarus. Ir tada užmetu akį į amerikietiškus pokalbių šou.
Nesuprantu, kaip jiems tai pavyksta. Atrodo, žmonės tokie pat kaip mes, bet kodėl jie tokie atsipalaidavę? Kodėl jie nevaidina povų ir fazanų prieš kameras?
Kodėl jie būna tokie, kokie yra – nenori vaidinti nei protingesnių, nei gražesnių, nei šmaikštesnių. Jiems užtenka tiek, kiek turi.
Kaip tai puošia žmogų! Jokio stenėjimo, pastangų, tik ramybė ir saviironija. Tai geriausia, ką žmogus gali pasiekti būdamas prieš TV kameras. Ir, žinoma, savi žodžiai. Jokių parašytų.
Televizija – ne teatras, nors dabar panašu į tai. Į prastą teatrą.
Suprantu, kad norisi stovėti labai saugioje pozicijoje. Su labai gražiu veidu, dar gražesniu drabužiu, puikiais batais ar bateliais ir tiesiog skaityti tvarkingai monitoriuje lekiančias eilutes.
Kartais vieną kitą eilutę perskaityti vingiuojančia intonacija ir taip priversti atsibusti žmones, dirbančius už kadro, nes tai jau šis tas nauja. Tada gauti atlyginimą, eiti švaistytis interviu į kairę ir į dešinę, puošti žurnalų viršelius – mėgautis savo, kaip žvaigždės, gyvenimu. Man irgi taip patiktų.
Bet yra ir atsakomybė. Ne, tai tikrai ne ta atsakomybė, kurios kantriai mokiausi per studijų metus – nesuklysti, įtikti ir patikti, atlikti darbą švariai ir neužsikertant.
Ne. Tai kitokia atsakomybė. Kodėl esu toje scenoje? Ar tik dėl pinigų ir dėl to, kad mano veidas visai nieko? Juk ne dėl to.
Aš turiu tikslų ir idėjų, kurias noriu skleisti. Aš matau spragas, kurias noriu užpildyti. Aš regiu nesklandumus, neteisybę ir tai norėčiau pakeisti. Dėl to aš ten stoviu.
Ir galbūt mano žodžiai padės kitiems žmonėms sutelkti dėmesį į vieną ar kitą visuomenės problemą. Galbūt aš įkvėpsiu kokią vieną jauną merginą būti savimi ir nepasiduoti. Galbūt kam nors įpūsiu ūpo ir vilties. O jeigu pavyks pralinksminti – viskas, mano tikslas pasiektas.
Nemanau, kad žiūrovas yra kvailys. Žiūrovas mane kartais geriau suprasdavo nei aš pati save. Tai, ką dabar daugiausia regime televizijoje, yra adaptuoti variantai, skirti žiūrėti teletabiams. Turbūt kai kam atrodo, kad Lietuvos žiūrovas yra teletabis.
Jeigu jie įsivaizduotų, kad televiziją žiūri ir Algimantas Čekuolis, ir Sigutė Stonytė, ir Vytautas Landsbergis, gal net Valdas Adamkus, taip pat Gintaras Grajauskas ir begalė kitų visuomenėje gerbiamų žmonių, manau, laidos būtų kitokios.
O aš manau, kad ne tik jie, bet ir dauguma kitų protingų ir mąstančių žmonių žiūri televizorių, nes tikisi pagaliau išvysti ką nors tikro. Išgirsti gyvą natą, pamatyti tikrą žmogų, kuris gyvena, jaučia, girdi, mąsto. Taip, kaip jam išeina.
Mūsų serialai yra labai prasti. Aišku, jeigu aš juose vaidinčiau, kalbėčiau kitaip. Tektų išsisukinėti, kaip kartais ir tekdavo dėl nepavykusio vaidmens ar filmo: „Na, tai buvo labai gera patirtis“, „Viskas tik į naudą.“ Tai reiškia, kad rezultatas pranoko mano baisiausią sapną, bet man reikia kaip nors suktis.
Taip ir sukasi aktoriai. Aš žaviuosi jų ištverme ir vaizduote, kad jie gali taip save apgauti ir šitaip ilgai tęsti darbą.
Juk mes visi matėme amerikietiškus serialus – bent jau vieną.
Gyvename tame pačiame amžiuje, bet atsiliekame kokiais penkiais. Ir, atrodo, serialų kūrėjus tai tenkina. Dar kokius kelis šimtmečius jie nesistiebs, nes kam?
Grįšiu prie atsakomybės. Tapti žinomam nėra sunku. Bet tapti žinomam ir nuveikti gerų darbų yra svarbiausia.
Įsivaizduokite, kad už kiekvieno garsaus žmogaus stovi mažiausiai tūkstantis mažų ir jaunų mergaičių bei berniukų, kurie paskui norės sekti jūsų pėdomis, tęsti jūsų darbus, o gal įkvėpti nuveiks ką nors tokio, kuo džiaugsis visa Lietuva. Dėl jų verta atsisakyti kartono ir liautis meluoti sau.
