Šiaip džiugu, kad šiais laikais lietuviui tokie žodžiai nebėra ypatingos drąsos pasireiškimas. Nebėra baisu garsiai pasakyti „norėčiau būti žydas“ arba „mes visi širdyje izraeliečiai“. Jaunajai kartai Lietuvoje šiais laikais nėra gėda ar nepatogu nei remti dešiniąsias partijas, nei palaikyti JAV, nei sakyti, kad Izraelio karo veiksmai Gazos Ruože yra Izraelio teisė, ir kad civilių aukų niekas netrokšta, bet jei negali apsieiti be jų – ką gi, tenka taip.
Šiais laikais antisemitizmas lieka dviem žmonių kategorijoms: komunistuojantiems Kremliaus draugams, kurių požiūris į visas tarptautines naujienas 100 proc. sutampa su Rusijos užsienio reikalų ministerijos pozicija, ir naujiesiems europinio jautrumo auklėtiniams, kuriems neapykanta Izraeliui yra tik šalutinis produktas, derantis prie jų visiškos opozicijos viskam, kas amerikietiška.
Ameriką, kaip žinia, valdo žydų bankininkų klanas, kurio dėka ir finansuojamas Izraelis. O dar žydai valgo duoną, gardintą krikščionių kūdikių krauju.
Minėtus jautruolius (jie dažniausiai ryši ant kaklų juodai baltas skareles solidarumui su Palestina pabrėžti, vadinamąsias araftkes) taip išmokė: nusikaltėlis visada yra auka. Teroristų negalima smerkti, reikia galvoti, kaip jį nuskriaudė visuomenė, kad jis tapo tokiu piktuoliu.
Tiesa, yra ir trečioji kategorija: paprastieji urviniai antisemitai, kurių mėgstamiausia skaičiuotė nuo vaikystės buvo apie žydą, netyčiom nukritusį nuo kopėčių. Jie dažniausiai pasisako užstalėse ir labiausiai mėgsta bet kokia tema ką nors pasakyti apie apipjaustymą.
Būtent minėtieji neseniai paskelbė vienos nekilnojamojo turto agentūros puslapyje nenuomosiantys butų Izraelio piliečiams. Neskubėkite šaukti „taip gali būti tik Lietuvoje“: kvailiai gali būti ir paprasti, ir mokyti, ir veisiasi jie daug kur: Didžiojoje Britanijos ir JAV universitetuose visokie rausvų dėstytojų rengiami „boikotai“ Izraelio mokslininkų atžvilgiu vis iškiša galvas, nelabai pakenkdami žydams, bet gerai parodydami, kas yra kas.
Šie žmonės dažniausiai pradeda kalbas nuo privalomų reveransų: „aš prieš žydus nieko neturiu, bet...“, dar kartais pridėdami: „aš turiu labai gerų žydų draugų“, ir paskui išdėsto savo pozicija, kuri iš esmės yra tiesiog neapykanta žydams, įvilkta į politines aktualijas.
Jie turi savo paruoštų pasiteisinimų: „Izraelio politikos kritika ir antisemitizmas yra ne tas pat“.
Deja, ne. Viskas yra paprasta. Lygiai taip pat, kaip Rusijoje Vladimiro Putino žodžiai, veiksmai ir filosofija yra tautos daugumos lūkesčių ir ambicijų išraiška, taip pat ir Izraelyje tos šalies vyriausybė vykdo savo žmonių valią. Pagrindinė tų žmonių valia yra tokia – kad Izraelio valstybė išgyventų ir kuo mažiau Izraelio piliečių žūtų nuo raketų, kurias laido teroristai.
Todėl Izraelio valstybė kovoja ir ginasi, ir jei jums tai nepatinka, reiškia, jūs tiesiog linkite jiems nesiginti ir pasiduoti.
Izraelis išgyveno tik todėl, kad niekada neklausė moralizuojančių patarimų, kaip jam elgtis. Kai jis nuspręsdavo, kad laikas trenkti, trenkdavo, ir trigubai stipriau, negu tikėdavosi priešas.
Lietuvai, šaliai, kuri pati daug kartų kovojo dėl savo išlikimo, brutali taktika ir „akis už akį“ doktrina yra ne tik sektina pamoka: tai mums vienintelis pasirinkimas. Jei negalime turėti tokios kariuomenės, kaip Izraelis, tai galime bent galvoti taip, kaip jie.
Ir nekiškite nuotraukų apie tai, kad Izraelio kariuomenė šaudo į ligonines į mokyklas.
Jeigu teroristai nenorėtų, kad žūtų civiliai, jie nelaidytų savo raketų iš ligoninių ir mokyklų. Jie tų aukų nori ir siekia: visa Artimųjų Rytų velniava yra varoma korumpuotų režimų, kuriems labiausiai už viską reikia nesibaigiančio karo, aukų, kruvinų nuotraukų ir raudančių moteriškių juodais drabužiais.
Viso šito nereikia tik Izraeliui, nes, skirtingai nuo aplinkui esančių apskurusių pusiau laukinių bendruomenių, kurios per civilizacijos tūkstantmečius nieko neišmoko, tik keršyti ir griauti, Izraelis turi ką prarasti. Žydai turi turtingą valstybę, gyvenančią geriau, nei visos aplinkinės kartu paėmus, ir brangina savo žmones, ir nori gero gyvenimo dabar, o ne savižudžių rojaus, kur kiekvienam susisprogdinusiam pažadamos 72 nekaltos mergelės po mirties.
Todėl, apsisprendžiant dėl pozicijos, ką remti Gazos Ruožo įvykiuose, nereikia vargintis. Galima pasirinkti arba saviškius, kovojančius už Vakarų pasaulį ir jo vertybes – o mes esame to pasaulio dalis – arba tuos, kas visada buvo mūsų skriaudėjų draugai ir išlaikytiniai.
Palyginęs Izraelį ir jo žmones su Gazos Ruožo fanatikų ir teroristų spiečiumi, aš tikrai žinau, kad maniškiai yra pirmieji.
