Ar dabar, išvydę priešais akis tą daikčiuką, kuris, atidžiai nepatyrinėjus, labiausiai primena išrautą ir į kraujus numestą dantį, turistai puls veržtis į mūsų mažyti ir bailų (tiesa, tas bailumas kartais painiojamas su drąsa) kraštą?
Jeigu potencialus turistas būčiau aš, tada tikrai taip, nes ženklas, – koks sutapimas! – man primintų mano puikiąją dantistę Lukreciją, į kurią, kol ši krapštydavosi mano burnoje, dėbsodavau, užmiršęs viską pasaulyje. Tačiau abejoju, ar tokias malonias asociacijas patirs kiti žmonės, galimai besidomintys kelione į Vilnių. Geriausiu atveju tai jiems primins kančias, kurias, romėnams raunant dantis, turėjo iškentėti vargšė Šv. Apolonija, ar bent jau barbarų prūsų nudaigotą Šv. Brunoną Kverfurtietį, o blogiausiu – Melo Gibsono nupieštą lietuvio portretą.
Būsime tad priversti ieškoti veiksmingesnių turistų viliojimo būdų ir receptų, o kad ir vėl nepadarytume klaidų, siūlau iš anksto apmąstyti, kokiu keliu eisime, ir kokių rezultatų norėtume sulaukti.
Bet pirmiausia, matyt, turime susitarti, kad liausimės svaičioti apie „unikalią Vilniaus architektūrą“ ir jos „šedevrus“. Architektūra šiame pasaulyje domisi sąlygiškai nedaug žmonių, dar mažiau ją supranta ir pajėgia vertinti – o ir tų, kurie supranta ir vertina, daugumą sudaro vyresnio amžiaus publika, paprastai linkusi skaičiuoti kiekvieną centą, – jie pinigų sostinėje nepaliks. Pagaliau ar mes turime ką parodyti architektūros žinovui, išskyrus kuklųjį (tegu ir labiausiai į šiaurę nutolusį) Vilniaus itališką baroką? XX a. viduryje negrabiai atstatytą Gedimino bokštą? Pagal P. Smuglevičiaus paveikslą A. Brazausko užgaida XXI a. iškilusius Valdovų rūmus? Juk mūsų sostinė neturi net to, kuo pelnytai gali didžiuotis Kaunas, – unikalios medinės ir modernizmo architektūros, nei carmečio tvirtovės.
Gal tada, sakysite, vertėtų vilioti nuobodžiaujančius užsieniečius kultūros pramogomis? Bandyti galima, bet nereikėtų lengvabūdiškai numoti ranka į faktą, kad žodis „kultūra“ šiuolaikiniame pasaulyje yra kone keiksmažodis, ir tikriausiai atbaidytų net tuos, kurie iš principo (gal net patys to nesuprasdami) turi su ja reikalų; antra, kokios jau ten kultūros pramogos, kurias neraudonuodami galėtume siūlyti atvykėliams? Lietuvoje (ir ypač Vilniuje) nevyksta nė vieno regione gerai žinomo festivalio, išskyrus į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą įtrauktą Dainų šventę, tačiau ir šis fenomenas pasaulyje labiau siejamas su Estija ir Talinu (ar Latvija bei Ryga), nei su Lietuva ir Vilniumi... Vargu ar sudominsime užsienietį egzotiškąja Basanavičiaus gatvės Palangoje kultūra, arba, sakykim, kultūra kabinti po tiltais įmantrių formų svambalus.
Šiuolaikinis žmogus trokšta, kad kultūra kiek galima labiau atitiktų jo vidinius ir sutaptų su gyvybiniais poreikiais, būtų itin lengvai prieinama, ir būtų suderinama su maloniai bei naudingai praleisto laisvalaikio idėja, o taip pat jos nereikėtų niekaip apmąstyti ir suvokti – užtektų tiesiog praryti. Kaip jau turbūt supratote, turiu galvoj maisto kultūrą, kuri ne tik atitinka visus šiuos kriterijus, bet ir, – kas šiuo atveju itin aktualu, – tampriai siejasi su pasaulio pažinimo idėja, o per ją – ir su turizmu.
Beveik nėra abejonių, kad visos viltys pritraukti turistų turėtų kilti iš apmąstymų apie pilvo poreikius – tai praktiškai vienintelė kultūros sritis, suderinanti itin skirtingus poreikius ir įnorius, vienodai dominanti tiek geltonsnapį jaunuolį, tiek orų senjorą, tiek skurdžių plevėsą, tiek nutukusį piniguotį. Bėda tik, kad erdvės tiems apmąstymams turime nedaug – iš turistų lūpų mūsų nacionaliniai patiekalai dažniausiai sulaukia vien patyčių arba, geriausiu atveju, priekaištų dėl riebumo, o maisto kultūra pavadinama „atsilikusia“ ar tiesiog „provincialia“.
Vadinasi, reikia mąstyti plačiau – ir čia pirmiausia turime suvokti, kad mityba – tai ne tik visokie kepsniai ir sriubos (ką jau kabėti apie šaltibarščius, didžkukulius ir vėdarus). Tai taip pat ir dvasia, link kurios, teliūškuojančios ilgakotėje taurėje, o gal ir mažame stiklelyje, nesąmoningai veržiasi tiek senas, tiek jaunas.
Jokios šalies virtuvė neįsivaizduojama be tam kraštui būdingo, nuo senų senovės tobulinamos receptūros alkoholio, savo kvape ir skonyje saugančio informaciją apie valstybės gamintojos grožį ir potencialą. Tai be galo efektyvus ir racionalus kultūros skleidimo būdas – neužmirškime, kiek šalių mintyse aplankėme ir pažinome skanaudami tauriuosius gėrimus, kaip narsiai skyrėmės su savo pinigais, kad tik nereikėtų nė minutėlę kęsti siaubingos, akis ir skrandį sprogdinančios taurės tuštumos?...
Ar tai reiškia, kad vienintelis būdas privilioti turistą – pasiūlyti jam taurę (taurelę)?
Iš esmės – taip. Tačiau net ir šičia – srityje, kur pralaimėjimų praktiškai negali būti, – reikia tam tikros išmonės ir, baisu pasakyt, blaivaus proto. Net jei mes stebuklingu būdu (o tai, žinoma, neįmanoma) sugebėtume išsiauginti vynuogių ir pradėtume gaminti puikų vyną, taptume tik viena iš daugelio puikaus vyno šalių, ir vis tiek niekada nepralenktume šimtametes vyno gamybos tradicijas turinčių Prancūzijos ar Ispanijos. Galbūt koks „Švyturys“ tikrai yra subtilaus ir subalansuoto skonio alus, bet patyręs alaus mėgėjas plempti vis tiek vyks į Vokietiją arba Čekiją, kur aludarystė puoselėjama ir vertinama nuo senų laikų.
Vadinasi, išsiskirti galėtume tik tuo, kuo negarsėja jokia kita valstybė, kas unikalu, bet drauge ir taip įprasta, kad galėtume tai laikyti neatskiriama mūsų kultūros ir savasties dalimi.
Taip, atspėjote – šią nišą galėtų užimti lietuviški subtilaus aromato bei rafinuoto skonio vaisių ir uogų vynai. Ne vieno mūsų jaunystė bėgo smagiai plempiant „Obuolinį“, „Aroniją“, „Juodųjų serbentų“ ar kt. tos pačios technologijos vyno rūšį, o vėliau – ir patiems raugiant kolektyvinio sodo gėrybes, kad šaltą žiemą būtų kuo viduriuose užkurti Arėją ar net patį Bakchą. Vaisių ir uogų vyno galima rasti parduotuvėse ir nūdieną, – tradicija nėra išsigimusi ar pertraukta. Tai išbandytas ir patikrintas, puikaus skonio ir deramai svaigus produktas, kuris galėtų pakelti mūsų sostinės, o ir visos Lietuvos prestižą, jei tik pavyktų pripratinti atvykėlius prie jiems šventvagiškai skambančios minties, kad vynas gaminamas nebūtinai iš vynuogių.
Sutelkus jėgas, tai įmanoma padaryti, tačiau žinotina, kad projektas pareikalautų didžiulių sumų tarptautinei vaisių ir uogų vyno šalies reklamai, o ir darbuotis tektų ne vienerius metus. Čia reikėtų pademonstruoti didelį visų visuomenės sluoksnių vienybę ir susitelkimą (ką dabartinėmis sąlygomis, žinoma, sunku ir įsivaizduoti), nes tarptautinei projekto sklaidai būtų naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, o vyno kaina, – bent tol, kol pasaulinėje sąmonėje įvyktų tam tikras lūžis, – tik didėtų. Antraip politikams taptų vis sunkiau įtikinti rinkėjus, kad investicijos į vaisių ir uogų vyno reklamą ilgalaikėje perspektyvoje yra tinkamas žingsnis, Lietuvos kaip vaisių ir uogų vyno šalies žinomumas vėl pradėtų mažėti, ir taip į užburtą ratą papuolęs projektas žlugtų.
Trumpai tariant, net ir turėdami puikų produktą (ir projektą), atsiremiame į keletą fundamentalių kliūčių – pernelyg sudėtingas ir ilgas populiarinimo darbas ir didelė kaina. Net ir visoms aplinkybėms susiklosčius palankiai, Lietuvos virtimas vaisių ir uogų vyno šalimi pasaulio piliečių sąmonėje užtruktų dešimtmečius, o sostinė iš to pajustų net mažiau naudos nei maži miesteliai, nes vaisių ir uogų vyno pramonė tikriausiai koncentruotųsi provincijoje.
Ar galima šias kliūtis pašalinti? Atsakymas – taip, tik surasti reikia drąsos (taip gal pagaliau pavyktų pateisinti ir drąsios šalies įvaizdį) elgtis pragmatiškai ir net šiek tiek avantiūristiškai – pasiūlyti (sic!) į Vilnių atvykusiems turistams vadinamojo „rašalo“, ir tiekti jį nemokamai, neribotais kiekiais.
Tai – fundamentalus projektas, nes jis savaime apeina didžiausias tokio pobūdžio projektų kliūtis. Jam nereikia jokio informacinio įdirbio, nei diplomatinių reveransų – žinia apie nemokamą alkoholį turistams po senutę, svaigintis mėgstančią Europą pasklistų žaibo greitumu, iš lūpų į lūpas, ir toji žinia būtų lakoniška, aiški, suprantama kiekvienam, jaunystėje skaičiuodavusiam paskutinius centus vyno buteliui (ir, be abejo, kiekvienam kairiajam).
Tuo tarpu paties „rašalo“ gamyba (skirtingai nuo vaisių ir uogų vyno gamybos, kuriai reikalingos specialios technologijos ir tyrimai) – pigi ir paprasta, todėl mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami itin taupiai, o iš turistų per paslaugų sferą gauta grąža gerokai pranoktų investicijas. Pagaliau nereikėtų ignoruoti fakto, kad „rašalas“, nepaisant itin negatyvaus kai kurių visuomenės narių požiūrio į jį ir jo vartotojus, yra gana skanus ir efektyviai svaigina. Jis tikrai patiktų visiems, kurie pageidauja matyti pasaulį tokį, koks jis yra.
Net vienintelis racionalus kontrargumentas, – o būtent, kad itin žemos kokybės gėrimas vargu ar gali reprezentuoti sostinę ar šalį, – neatlaiko kritikos, ir čia puikus pavyzdys gali būti Talino visuomeninis transportas: ar kas nors girdėjote, kad Estijos sostinėje važinėjantys viešojo transporto autobusai yra prieštvaniniai, sukiužę ir dvokiantys, ir kad visa ši didelius nuostolius nešanti avantiūra gimė socialisto E. Savisaaro galvoje? Ne? Užtat visi žinote, kad Talino transportas nemokamas, ir „kad estai mus ir vėl pralenkė“.
Galima tvirtai pasakyti, kad nemokamas rašalas suteiktų didžiulį postūmį miesto vystymuisi – jį tiesiog užplūstų jauni ir nuotykių ištroškę turistai iš visų keturių pasaulio pusių, – ir ne tik tie, kurių finansinės galimybės patiems apsirūpinti svaigalais išlieka ribotos (t.y. ne vien rytiečiai); juk gauti ką nors dovanai – smagu, o jei ta dovana dar pakerta kojas ir priverčia prigulti kur nors ant žolytės – smagu dvigubai.
Teigiamą projekto poveikį iškart pajustų verslas – galima spėti, kad prisigėrę nemokamo alkoholio, turistai tęstų girtavimą baruose, važinėtųsi taksi, loštų, pirktų gidų ir maitinimo paslaugas, suvenyrus, drabužius ir t.t. Gyventojai galėtų džiaugtis pakilusiomis būsto nuomos (ir apskritai nekilnojamojo turto) kainomis, taip pat juos džiugintų galimybė pasirinkti turistų pamestų daiktų, – ypač jų piniginių. Taip pat pagerėtų miestiečių galimybės įsidarbinti – aptarnauti nemokamo alkoholio turistams sistemą reikėtų nemažai kvalifikuoto (t.y. gėrimą ir girtavimą suprantančio) personalo. Medicinos įstaigos uždirbtų siūlydamos klientams brangias išblaivinimo arba sveikatos būklės užgėrimo metu stebėjimo paslaugas. Padidėjusį pelną skaičiuotų elgetos, kišenvagiai ir prostitutės, atkustų policija.
Naudos turėtų netgi moralistai, nes juos imtų finansuoti vertybių propagandą skleidžianti Rusija, tačiau jų aistringos kalbos apie tai, koks amoralus ir nedorovingas yra Vilnius, duotų nemenkos naudos ir miestui, nes jas išgirstų mūsų tikslinė auditorija – moralės normų nesuvaržytas, pramogų ir laisvės ištroškęs pasaulio jaunimas.
Galima spėti, kad dėl nemokamo alkoholio į Vilnių pradės masiškai grįžti užsienio šalių pilietybę turintys emigrantai (nors, – įmanu, – rasis ir tokių, kurie sieks užsienio šalies pilietybės vien tam, kad tėvynėje galėtų nemokamai gerti). Susijungs Baltijos ir Atlanto vandenų išskirtos šeimos, vaikai vėl turės tėvus, o žmonos – vyrus, ir visi jie šlovins visų jų problemų sprendėją ir sielos maldytoją – „rašalą“, dar visai neseniai laikytą padugnių gėrimu.
Neatmestina, kad nemaža dalis turistų liksis Vilniuje visam laikui – jie norės savo gyvenimą susieti su šalimi, nepaisančia bjaurių senolių tabu, ir išdidžiai iškelta galva žengiančia per XXI amžių. Per keletą metų Vilnius taps šurmuliuojančiu kultūrų katilu, tik čia vyraus atvykėliai ne iš atsilikusios Afrikos ar Azijos, kaip kokiame Londone ar Paryžiuje, o pasiturintys ir išsilavinę žmonės iš Vakarų bei Rytų Europos; vien dėl nemokamo „rašalo“ (ir gal dar dėl lietuviškojo dvasingumo, kurį netrukus patys ims praktikuoti), jie savo gabumus, jėgas ir pinigus skirs ne gimtosioms šalims, pašykštėjusioms jiems kasdienio džiaugsmo, o Vilniui, kuris tuo metu jau tikriausiai bus netgi pasirengęs pakoreguoti savo herbą – vietoj kūdikio Šv. Kristoforui įsprausti į rankas legendinio „Obuolinio“ butelį.
Žvelgiant plačiau, galima sakyt, jog Vilnius įgyvendins netgi tai, apie ką dar tik garsiai svajoja naujoji sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, rizikuodama savo rinkėjų pasitikėjimu ir savo politine ateitimi; aišku, eutanazija dar kurį laiką nebus įteisinta, kaip norėtų ministrė, tačiau kenčiantiesiems bus nepalyginamai lengviau pažodžiui įkūnyti liaudies išmintį „gėrė kol nusprogo“. Pridygs šio tikslo siekti padedančių „(amžino) poilsio namų“, kurie vadinsis alkoholio reabilitacijos arba tiesiog „šalaševičiūtės“ klinikomis, greta jų kursis teisinių konsultacijų, palaikų logistikos firmos, psichologinės tarnybos ir t.t. Nauja atvykstamojo turizmo banga nuo ankstesniosios skirsis tuo, kad į gimtąsias šalis keliautojai grįš urnose arba karstuose, palikę savo svajones ir pinigus krašte, kuris sugebėjo gyvybės ir mirties ribą padaryti sunkiai apčiuopiama, o pačią mirtį – pakenčiama ir netgi malonia.
Išvengdamas visokių etinių ir teisinių keblumų, mūsų miestas taps visos planetos pažangos švyturiu, pačiu moderniausiu miestu žemėje, o Šalaševičiūtė, prisiplepėjusi apie eutanaziją, išsaugos savo reputaciją ir orumą. Į Vilnių iš visų pasaulio kraštų skries atvirlaiškiai su mirusiųjų artimųjų padėkomis miestui už tai, kad šis kilniaširdiškai sutiko pasidalinti jų skausmu (ir, be abejo, pinigais).
Galima spėti, jog tada, kai nuo civilizacinių aukštumų (ir nuo rašalo) mums kiek apsisuks galvos, atskris ufonautai. Pasenę, ligoti ar šiaip Visata nusivylę kosmoso perėjūnai ieškos paskutinės savo gyvenimo stoties, ir ras ją Vilniuje, kur talentingi ufoalkotanatologai pasirūpins jų išėjimu, ir klasta beigi gudrumu perims svetimos civilizacijos žinias ir mirties paslaugą įsigijusių ufonautų turtą. Susidarys nemažas bešeimininkių skraidančių lėkščių parkas – jos taps pagrindu, kuriant modernų ir šiuolaikišką Vilniaus visuomeninį transportą, gerokai lenkiantį efektyvumu Imbraso gondolas, Zuoko tramvajų ir greitąjį autobusą, ar Zykaus metro. Lėkštėse rastais lazeriniais kardais komunalininkai galės genėti medžius, o TV žvaigždės jais pagaliau nukapos miesto vaizdą esą darkantį „vamzdį“. Teleportacijos kabinose, kurių vis tiek negalėsime naudoti dėl pernelyg neišvystyto tinklo, įsteigsime bent jau šiuolaikiškus tualetus.
Bus ir daugiau įspūdingų, nuostabių pokyčių, kurie dar vakar, regis, būtų atrodę „iš fantastikos srities“ - taip pat ir leisiančių mums atsargiai prabilti apie didžiąją pirmo ar net antro laipsnio lietuvių civilizaciją. Na, o kad nebūtų užmiršta tai, kas sukūrė prielaidas šaliai klestėti ir subręsti, švietimo ministras greta privalomojo matematikos egzamino turės įvesti ir privalomą „rašalo“ gamybos bei vartojimo praktinį egzaminą.
Komentaras skaitytas LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“
