Vienas ryškiausių moderniosios minties skleidėjų L.Donskis mano, jog Rusijos agresija Ukrainoje yra iššūkis ne tik Vakarų, bet juolab ir Lietuvos politikams, per ilgai užsisėdėjusiems kabinetuose, su viskio taure rankoje ramiai skaičiavusiems reitingus.
– Ką dabar ketinate veikti? Gal paragavęs europinės didžiosios politikos nebenorėsite likti provincialioje Lietuvoje ir patrauksite profesoriauti į Sorbons ar Harvardo universitetus?
– Lietuva jau nėra provinciali šalis, bent akademine prasme. Ir akademinę veiklą norėčiau tęsti Lietuvoje, niekur nenoriu važiuoti iš man mielo tapusio Kauno. Bet konkrečiau mano darbo vietos klausimai turėtų išsispręsti rugpjūtį, turiu keletą pasiūlymų.
– Sparčiai tobulėjant informacinėms technologijoms turbūt jau ne tiek svarbus geografinis atstumas? Ar yra galimybių, pavyzdžiui, būnant Kaune dirbti dėstytoju Sorbono universitete?
– Nelygu darbo pobūdis. Formuoti universiteto idėjų politiką per atstumą dar nepavyksta, reikia būti vietoje. Tačiau imtis akademinių projektų iš tiesų galima visame pasaulyje – internetas, IT technologijos labai suartino nutolusius taškus.
– Ilgą laiką dirbote Vakaruose, kur turbūt sunkiai suprantami kivirčai Lietuvoje su lenkų tautine mažuma dėl W ir dvikalbių užrašų Vilniaus krašte? Apskritai žvelgiant iš europietiškojo pasaulio centro – Lietuva daugiau laimi ar pralaimi būdama iš esmės tautiškai vienalytė valstybė? – Galime skirti du aspektus – politinį ir kultūrinį. Politiškai Lietuva laimi, turint omenyje nacistiniais metodais veikiančią Rusiją, kuri vykdo agresiją prieš kaimynines šalis, prisidengdama savo tautiečių užsienyje gynimu. Tokia demagogija – tautiečių gynimu kaimyninėse šalyse – grobikiškus tikslus dangstė nacistinė Vokietija. Šia prasme Rusija nieko naujo neišrado.
O štai kultūrinis daugiatautiškumas yra tarsi dinaminis variklis, skatinantis ir stiprinantis pagrindinės tautos kultūrą. Vilniuje ir Vilniaus krašte kilusi įtampa tarp lietuvių ir lenkų yra dirbtinė. Tai laikinas konjunktūrinis susidūrimas tarp Valdemaro Tomaševskio ir mūsų, lietuvių politikų, tautinių ortodoksų. Įsigilinus Vilnius juk neįsivaizduojamas be lenkiško kultūrinio paveldo, kaip ir visa Lietuva, tarkime, be žydiško.
– Bet ar mūsų, lietuvių, istoriniai atsiminimai nėra prislėgti holokausto šešėlio? Mes greiti smerkti Ukrainoje siautėjančius rusakalbius, bet nerandame drąsos garsiai pripažinti, kad nemažai lietuvių padėjo naciams išžudyti mūsų piliečius žydus. Kodėl? Kaltas mažos ir silpnos tautos sindromas?
– Gal ne sindromas, o visuomenės sąmonės trauma. Kiekvienos tautos istorijoje būna daugiau ar mažiau baisių dalykų, kurie traumuoja. Vienos tautos tokias dvasines žaizdas užgydo greičiau, kitoms reikia daugiau laiko.
Su savo istorinėmis traumomis puikiai susitvarkė vokiečiai, atvirai ir neišsisukinėdami pasakę viską, kas kėlė šiurpą. Lietuviams 50 metų gal neužteko, kartais pasireiškiantis gynybinis antisemitizmas, esą patys žydai buvo kalti, yra neužgydytos traumos pasekmė.
O kažkaip dalytis savo kaltę su Rusija lietuviams tikrai nėra pagrindo, tai skirtingi dalykai. Rusija iki šiol nepripažino, kiek baisybių pridarė Europai. Neatsiprašė ir neatgailavo. Atvirkščiai, vykdo politiką, kuri daugeliu atveju prilygsta nacizmui.
– Jūs palikote Europos Parlamentą kaip tik tuo laiku, kai į ES politiką įsibrovė XX a. istorijos šiukšlynu, rasizmu, nacionalizmu pridvisusių politikų grupė. Ir ne vienas jų gieda Kremliaus ausims mielas giesmes. Ar Lietuvai nėra pavojaus, kad nusivylę kai kuriais europinės politikos aspektais mūsų rinkėjai atiduos balsus populistams?
– Kelią į politinį elitą populistams iš dalies nutiesė tradicinių partijų elito politikai. Jie per ilgai užsisėdėjo kabinetuose, siurbčiodami viskį ir ramiai tyrinėdami reitingų lenteles.
Tradicinės partijos jau nesugeba pateikti rinkėjams patrauklių idėjų, europinė politika tapo pernelyg biurokratinė, institucinė, atitrūkusi nuo visuomenės. Lietuvos galvos skausmas yra tradicinių partijų politikų nesugebėjimas susitarti dėl principinių dalykų.
Laikas atsibusti, ypač kai šalia ginklais žvangina Kremlius. Sisteminiai politikai turi susitelkti ir atimti iš populistų jų veikimo erdvę. Antraip Lietuvai ir visai Europai gresia liūdna ateitis. Gal net tragiška.
