Paseku kelis tokius socialiniame tinkle – įdomus paradoksas, nes jie labai akcentuoja vidinį grožį. Vienoje nuotraukoje nufotografuotos netvarkingai sumestos kelios dešimtys dviejų ir penkių šimtų litų kupiūrų. Jau kita nuotrauka demonstruoja tuo metu skaitomą knygą. Trečioje nuotraukoje – autoportretas priešais veidrodį, kur švyti visi nugludinti raumenys ir parašyta kokia nors buka citata iš rinkinėlio „Protingos mintys kiekvienai dienai“. Taip vyrukai bando išlaikyti išorinio ir vidinio grožio balansą.
O aš tuo metu stebiu savo draugus. Galbūt dėl to, kad ne taip aukštai iškėlę galvas vaikšto Gedimino prospektu ir ne taip dažnai fotografuoja save, jie susilaukia mažiau moterų dėmesio, bet aš jais labai žaviuosi. Vyrą geriausiai apibūdina jo elgesys su moterimi. Jeigu jis yra atskira planeta, gebanti suktis tik apie savo „štangą“ ir raumenis – nykus reikalas. Aš ir palikčiau jį pūti sporto salėje, tegul pumpuoja raumenis, kol susprogs.
Bet štai vyras, kuris žavisi moterimi labiau nei savimi, o būdamas su mergina, save net pamiršta ir sėdėdamas kavinėje slapta iš po stalo nefotografuoja savo raumenų, bet tiesiog įdėmiai klausosi. Klausosi ir turi ką pasakyti – ne tas nutrintas citatas, ne vardinti skaitytas knygas, o savo mintį, kuri atspindi jo požiūrį į gyvenimą, jo patirtį. Toks vyras yra vertas ir dėmesio, ir pagarbos, ir to, kad juo žavėtųsi.
Neseniai nepažįstamai merginai padovanojau gėlę. Aš seniai nemačiau tokio sutrikusio žmogaus. Ji kelias akimirkas dėbčiojo tai į mane, tai į gėlę, į mane – į gėlę. Ir tada nušvito. Ji tikriausiai seniai nebuvo gavusi gėlių. Gėlės yra puikus dėmesio, simpatijos išreiškimo būdas. Vyrai, dovanokite moterims gėlių – ir ne tik per šventes.
Eidama gatve pastebiu vis daugiau lietuvių merginų, vaikštinėjančių su užsieniečiais. Ir pati esu ištekėjusi ne už lietuvio. Einu ir galvoju – iš kur ir kodėl atsirado tokia tendencija?
Galima šiurkščiai (gal net ne visai tiksliai) suskirstyti lietuvių vyrus į du tipus. Pirmasis yra tas užsiėmęs savimi, pats sau tobulas, išskirtinis, tarpstantis savo dviejų šimtų litų kupiūrose ir šuntantis prabangiame automobilyje. Jį kasdien reikia laistyti komplimentais ir, tikriausiai, nešti jam gėles. Antrasis tipas yra protingi ir puikūs vyrai, bet nedrąsūs, neryžtingi. Kol šis vyras susivoks ir išsakys savo jausmus, užsienietis jau spės pasipiršti. O dažnai su moterimis laimi tie, kurie įrodo savo žodžius veiksmais, su kuriais ne tik gera būti, bet turi ir matytis to buvimo perspektyva, tikslas.
Taip pat labai svarbūs komplimentai. Ne tik „gražių akių“ tipo, bet ir kitokie – tikresni. Apibūdinantys tai, kas jums iš tikrųjų labai patinka šiame žmoguje. Tačiau protingi ir puikūs lietuvių vyrai kažkodėl delsia juos sakyti arba palieka tarp eilučių: „Taigi čia savaime suprantama“. Na, nelabai savaime suprantama. Kartais norėtųsi ir išgirsti. Tuo tarpu užsieniečiai nesureikšmina komplimentų – jie tiesiog nebijo pagirti žmogaus (aš kalbu ne apie italus, kurių kas antras žodis yra „beautiful“).
Na, ir kai jauti, kad žmogus tave priima, žavisi tam tikromis tavo savybėmis, su juo jautiesi geriau, saugiau ir laisviau. O tuo tarpu protingas ir puikus lietuvis, gniaužiantis drėgname delne gėlytę yra labai mielas vaizdas, bet ne toks patikimas. Gal po kelių mėnesių jis ir pasakys kažką gražaus, bet kartais taip nesinori laukti. Būkite drąsesni ir ryžtingesni.
Šį kartą regiu žygiuojančius jau Vokiečių gatve. Eina jie, o priešais juos – dvi nuostabaus grožio merginos. Ir staiga vienas iš tų raumeningųjų sako: „Palauk, tuoj nusiplausiu ranką ir plekštelsiu tau per užpakalį.“ Ir nereikia būti vyresnio amžiaus, kad pasibaisėtum tokiu elgesiu. Šie jaunuoliai nebuvo stipriai jaunesni už mane, bet tiesiog mano aplinka yra kita – čia žmonės vieni kitus gerbia, o vyras moteriai niekada nedrėbtų tokio sakinio.
Todėl darsyk pasikartosiu, kad man vyrą geriausiai apibūdina jo elgesys su moterimis – ar jis gerbia moteris, kaip elgiasi, ar geba išklausyti, prajuokinti, patarti, palaikyti, padėti, pagirti, žavėtis, ar moteris su juo jaučiasi saugi, gali atsipalaiduoti, ar jis nežemina jos, ar geba rodyti dėmesį, suprasti? Jeigu taip, tai jam nereikia nei tų raumenų, nei tos mašinos, nei tų kupiūrų. O jeigu ne – tai ir minėtieji niekai nepadės.
Kai moterys, sutūpusios prie staliukų kavinėse, klega ir aptarinėja vyrus, jos akcentuoja vienintelį dalyką – emocinį ryšį. Jeigu jis yra, tai leidžia pasigirti draugių akivaizdoje. Bet niekada nesu girdėjusi ko nors panašaus į: „Mano vyras tai žiauriai gražus yra.“ Gal reklamoms ir reikalingas tas vyriškas grožis, bet poros bendrame gyvenime jis yra nieko nereiškiantis faktorius.
Todėl klysta spauda klijuodama „svajonių jaunikio“ etiketes prie prisipumpavusių bernų, - tikrieji svajonių jaunikiai yra tie, su kuriais mes, moterys, jaučiamės saugiai, jaukiai ir laisvai. O tai gali būti kiekvienas iš jūsų, jei tik atkreips į mus dėmesį – bus atidesnis, ryžtingesnis, tars vieną kitą gerą žodį ir to visiškai pakaks. Žinau, kad dalis mane išgirs ir aš jau dabar esu jums beprotiškai dėkinga.
