„Ne kunigai ar valstybė man davė gyvenimą ir ne jiems nurodinėti, kaip man su juo elgtis“, – taip vieną svarbiausių įstatymo motyvų – didesnę žmogaus laisvę į savo gyvenimą – apibūdino Seimo socialdemokratų frakcijos narė M.A.Pavilionienė.
Pasak politikės, Eutanazijos įstatymas gintų ir žmogaus orumą, leisdamas jam norint pasitraukti iš gyvenimo esant beviltiškos ir dar sąmoningos būsenos, apsaugotų nuo beprasmiškų kančių.
– Jau dabar atrodo, kad jūsų projektas greičiausiai pasmerktas. Prieš jį pasisakė kai kurie jūsų koalicijos partneriai ir net socialdemokratė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė.
Apie opozicinius konservatorius nėra ką ir kalbėti – jie, aišku, guls kryžiumi. Tad kodėl apskritai to ėmėtės? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.A.Pavilionienės.
– Tai būtų ne pirmas kartas, kai Seimas nepritaria mano projektams. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia jų siūlyti. Esu Seimo narė, turiu įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ja ir naudojuosi.
Be to, esu laisvas žmogus, turiu savo nuomonę apie dalykus, kuriuos laikau ir svarbiais, ir reikalingais.
Taip, aš suprantu, jog Seimo pritarimo mano projektas gali ir nesulaukti, tačiau šiuo atveju man svarbiausia, kad visuomenėje vėl atgytų diskusija dėl eutanazijos.
– Ko tikitės iš šios diskusijos, apie ką turėtų būti diskutuojama?
– Dar praėjusią kadenciją tuometis kolega Andrius Burba siūlė atitinkamą įstatymo projektą, kuris nesulaukė pritarimo. Tačiau aš jį tuomet palaikiau.
Dabar pusmetį su patarėjais dirbome rengdami tą projektą, tobulinome jį pagal ankstesnes Seimo Teisės departamento pastabas.
Tačiau svarbiausia, kad dar 2012 metais visuomenės nuomonės apklausos rodė, jog 47 proc. Lietuvos piliečių pritartų eutanazijos įteisinimui, o apie 37 proc. būtų prieš.
Tai aiškiai liudija, kad bent jau atviroms ir nuoseklioms diskusijoms mūsų visuomenė turėtų būti pribrendusi.
O kaip galėtų būti kitaip? Visame civilizuotame pasaulyje žmogaus teisės yra plečiamos valstybės galimybių kištis į jo gyvenimą sąskaita.
Kodėl valstybė turi riboti mano apsisprendimą, ką man daryti su mano privačiu gyvenimu? Kodėl, jei žmogus nori iš gyvenimo išeiti oriai, jis negali to padaryti ir dažnai yra priverstas jį baigti dėl įvairių vaistų paverstas „daržove“?
Taigi civilizuotoje ir demokratinėje valstybėje turi būti numatyta teisė žmogui pasirinkti oraus pasitraukimo iš gyvenimo būdą, kai oriai jį baigti jam nėra galimybių. Tai ir yra svarbiausias principas.
– Nors minėjote, kad visuomenė lyg ir rodo palankumą tokiems užmojams ar bent diskusijoms apie juos, visam mūsų politiniam elitui, ne tik konservatoriams ar kitiems uoliems Bažnyčios sąjungininkams, tokios temos yra tiesiog tabu.
Ar, jūsų nuomone, toks požiūris artimiausiu metu gali pasikeisti?
– Tiesiog norėčiau, kad toks įstatymas būtų priimtas man dar gyvai esant ir aš pati turėčiau teisę racionaliai ir oriai pasitraukti iš gyvenimo.
Turiu karčios asmeninės patirties, kai mirė mano vyras. Ir gerai žinau, koks šis klausimas gali būti svarbus į tokias situacijas pakliūvantiems žmonėms ir jų artimiesiems.
Turėtų būti raštiškas ligonio prašymas
* Įstatymu būtų reglamentuota pilnamečio veiksnaus asmens, kenčiančio nuolatines bei nepakeliamas fizines ir dvasines kančias, kurių neįmanoma palengvinti, teisė pasirinkti, kad jo gyvybė sąmoningai būtų nutraukta jo paties prašymu.
* Taip pat būtų įteisinta asmens teisė iš anksto raštiškai nurodyti atlikti jam eutanaziją, jei dėl ligos ar sužalojimo nulemtos nesąmoningos būsenos jis pats nebegalėtų išreikšti savo valios. Išankstinis nurodymas galiotų ne ilgiau nei penkerius metus nuo jo parengimo.
* Paciento pageidavimu eutanaziją atlikti galėtų tam teisę (specialią licenciją) turintis gydytojas, jam talkintų konsultuojantis gydytojas.
* Prieš tai gydytojų konsiliumo sprendimu paciento būklė turėtų būti pripažinta terminaline, tai yra medicininiu požiūriu beviltiška ir lemiančia blogą gyvenimo prognozę.
* Kaip atliekama eutanazija, tikrintų Eutanazijos kontrolės ir vertinimo komisija.
* Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose eutanazija buvo legalizuota 2002–2008 metais.
