Atrodytų, valdžios institucijos turėjo išsyk skelbti visuotinę valdininkų ir politikų mobilizaciją, skubiai ieškoti išeičių. Tačiau ministerijų tarnautojai dabar pamažu skaičiuos, kokie galimi nuostoliai, o Seimui į neeilinę sesiją rinktis, pasirodo, nėra jokios būtinybės.
Reikia pripažinti, kad dėl galimų praradimų viešai raudantys kai kurių įmonių vadovai ir patys kalti.
Juk jau seniai skambėjo įspėjimai, kad pernelyg pasikliauti kad ir labai gundoma Rusijos rinka negalima. Nuo Krymo įvykių praėjo kone pusmetis, todėl atsitraukti ir ieškoti kitų pirkėjų laiko buvo nemažai.
Vis dėlto pati valstybė mūsų verslui ne ką tepadėjo persiorientuoti. Maža to, netgi trukdė ir tebetrukdo.
Antai naujoji žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė pagaliau prabilo, kad Lietuvoje būtina įteisinti ritualinį skerdimą. Mat tokiu atveju galvijų augintojams atsivertų žydų ir arabų parduotuvės, kurių atstovai jau ne sykį buvo atvykę pasižvalgyti į mūsų šalį.
Įstatymo projektas dėl ritualinio skerdimo jau seniai Seime. Tačiau aplinkosaugos davatkos stoja piestu – neva taip bus įteisintas gyvulių kankinimas. Tarsi būtume šventesni už vokiečius, prancūzus ar kitus europiečius, kurių miestuose parduotuvių su užrašu „Kosher“ ar „Halal“ apstu.
Augintojai tikina, kad įteisinus tokį skerdimo būdą vietoj 130 tūkst. mėsinių galvijų per metus būtų galima parduoti du ar net tris kartus daugiau.
Tačiau Seime šis projektas dėl neaiškių priežasčių stringa. Nors tai neturėtų stebinti: parlamentarai įtartinai vangiai priiminėja ne vieną įstatymą, kuris būtų labai parankus Lietuvos verslui.
Galima būtų prisiminti jau legenda tapusius mūšius dėl pluoštinių kanapių. Visoje Europoje, net kaimyninėje Latvijoje, jos jau seniai buvo visiškai legalios, o augintojams atseikėjama net ir išmokų iš Briuselio aruodo. Tik mūsiškiai talibai spyriojosi, kol galų gale teismai, išteisinę tokių kanapių augintojus, visai neseniai privertė atsitokėti.
Panašūs reikalai ir toliau nuo žemės ūkio. Antai ne vienus metus delsiama priimti beviltiškai pasenusį Azartinių lošimų įstatymą, tuo sulyginant mūsų šalies ir užsienio lažybų bei lošimo kompanijų konkurencines galimybes, ypač virtualiojoje erdvėje.
Suskaičiuota, kad sutvarkius šią sritį į biudžetą kasmet papildomai būtų galima gauti ne vieną milijoną litų. Kodėl parlamentas neskuba paimti kone ant kelio gulinčios milžiniškos sumos?
Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Vis dėlto matant tokį trypčiojimą ir mekenimą galima daryti išvadas, kad kai kurie įstatymai stringa dėl to, kad kažkam jie paprasčiausiai neparankūs.
Dėl azartinių žaidimų viskas aišku: konkurencijos bijo šiltnamio sąlygomis jau seniai gyvuojantys ir apie dar didesnę plėtrą svajojantys lošimo aparatų salonų savininkai, norintys vienarankiais banditais apstatyti ir kavines, ir stotis.
O kam gali kliūti ritualinis skerdimas? Pavartykite provincijos spaudą, kurioje kas trečias skelbimas – apie superkamus veršelius, jaučius, karves.
Jei ūkininkai imtųsi pardavinėti mėsą žydams ar arabams, jiems nebereikėtų laukti grašių, kuriuos išeities neturintiems augintojams kaip išmaldą dabar numeta klestintys perpardavėjai. Pastariesiems, žinoma, aukso gysla išnyktų.
Kita vertus, mūsų valdžia sugeba ne tik delsti, bet ir žaibiškai priiminėti sprendimus. Ypač jei tai kam nors naudinga, nors dažniausiai tas kas nors nebūna Lietuva.
Pavyzdžiui, įspūdingu greičiu buvo palaimintos drakoniškos sąlygos dėl skalūnų dujų paieškos. Viskas baigėsi tuo, kad iš Lietuvos teisiniu būdu buvo išvyta JAV energetikos milžinė „Chevron“, kurios investicijos čia galėjo siekti dešimtis, o pasisekus – net ir šimtus milijonų litų.
Viešai deklaruojama energetinės nepriklausomybės idėja šiuo atveju buvo nustumta į šalį, užtat „Gazprom“ vadai turėjo progą atkimšti šampano butelį: kol lėtapėdžiai lietuviai susivoks, ką padarę, jie toliau degins rusiškas dujas, kad ir šiek tiek atpigusias.
Žaibiškai buvo sukurptas ir priimtas ir vadinamasis saugiklių įstatymas, turėjęs apsaugoti šventąją mūsų žemę nuo piktųjų užsieniečių.
Skubėta taip, kad socialdemokratas M.Bastys netgi įtikinėjo parlamentarus tiesiog priimti teisės aktą, o jei jis pasirodys netinkamas, taisyti jau vėliau.
Kam nuo to geriau, kad šis įstatymas užmarinavo žemės rinką ir užkirto kelią ūkininkauti susirengusiems Lietuvos piliečiams? Nebent anksčiau šaknis įleidusiems žemvaldžiams, tačiau tikrai ne pačiai valstybei.
Kaip matyti, neretai tautos išrinktųjų prioritetai visiškai nesutampa su tuo, kas iš tiesų svarbu gyventojams, verslui ir visai valstybei.
Todėl vargu ar galima abejoti teiginiais, kad Seimas neretai tiesiog dirba pagal suinteresuotų grupių ar lobistų užsakymus. Vienais atvejais – galvotrūkčiais, kitais – vos vilkdamas kojas.
Tokios veiklos rezultatai kaip ant delno.
