Kita vertus, labai abejotina, ar tam pasiruošusi ir pati Rusija. Ji, regis, irgi neturi aiškios ilgalaikės veiksmų strategijos tvyrant geopolitinei krizei.
Žinoma, jei strategija nelaikysime žūtbūtinai siekiamo tikslo – bet kokiomis priemonėmis griauti Ukrainos valstybę.
Kad ir kaip būtų, karas su Ukraina neabejotinai yra tarp tolesnių Kremliaus veiksmų scenarijų. Agresijos tikimybė vėl buvo padidėjusi šią savaitę.
Maskvai pasiuntus „humanitarinę pagalbą“ į Rytų Ukrainą, Kijevas ir Vakarai įžvelgė Trojos arklį, įkandin kurio į šalį įsiverš ir „taikdarių“ vėliavomis mojuojančios Rusijos karinės pajėgos.
Bet ši pustuščių sunkvežimių kolona, labai primenanti paprasčiausią zondą, gali turėti ir kitų tikslų.
Pirmiausia tokia „humanitarine pagalba“ ir jos dalijimu Donecke ar Luhanske būtų šiek tiek pristabdytas lemiamas šių miestų, kuriuos kontroliuoja separatistai, šturmas. Būtent to ir siekia Maskvos strategai.
Antai Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino oficialų pareiškimą, kuriuo reikalauja, kad Kijevas sustabdytų visus karo veiksmus visoje karinės operacijos zonoje bent tam laikotarpiui, kai joje bus teikiama Rusijos atsiųsta „humanitarinė pagalba“.
Bet Kijevas siekia, kad ta pagalba būtų dalijama tik Raudonojo Kryžiaus rankomis, o sunkvežimiai neįvažiuotų toliau į Ukrainą. Tuo pat metu Ukraina lyg ir mėgina didinti antiteroristinės operacijos apsukas.
Vis dėlto Ukrainos kariuomenė ir savanorių batalionai, kurių puolimas pastaruoju metu ėmė buksuoti, lemiamiems šturmams dar nesiryžta, baimindamiesi tiek savo pajėgų, tiek civilių gyventojų nuostolių.
O separatistai vis giliau apsikasa, ruošdamiesi gatvių mūšiams, kurie galėtų trukti net iki žiemos, nors kartu rengia ir paskutinę gynybos liniją pačiame Rusijos pasienyje.
Dviprasmiškai atrodo ir kadriniai pokyčiai separatistų vadovybėje – įkandin „Donecko liaudies respublikos“ „premjero“ A.Borodajaus šią savaitę pasitraukė „gynybos ministras“ Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas I.Strelkovas.
Vieni šiose permainose įžvelgė Kremliaus norą tvirčiau kontroliuoti vilčių nepateisinusias separatistų grupuotes ir patraukti figūras, kurios jau pradėjo atvirai kritikuoti esą nepakankamai remiančią Maskvą.
Kiti tai vertino kaip Maskvos siekį atsiriboti nuo separatistų ar net juos palikti Ukrainos kariuomenės valiai.
Tai, ko toliau griebsis Rusija, daugelis tikėjosi išgirsti iš okupuotame Kryme apsilankiusio V.Putino, kur jis padarė pranešimą savo šalies politiniam elitui.
Bet iš prezidento lūpų liejosi įprastinės miglos ir netgi taikos deklaracijos.
Kremliaus galva žadėjo paramą ir klestėjimą Krymui, kurio tikino niekada neatiduosiantis. Dar pranešė, kad ten steigs naują kariuomenės grupuotę.
Padejavęs dėl Ukrainoje įsisiautėjusios „humanitarinės katastrofos“ ir abstrakčiai pažadėjęs ją stabdyti, V.Putinas pareiškė, kad Rusija tikrai su niekuo nekariaus.
Daugelis ekspertų šiose kalbose įžvelgė patvirtinimą, kad Kremlius neturi ilgalaikės strategijos ir kritinėse situacijose tiesiog mėgina vilkinti laiką.
Negana to, nepaisant valdžios ir nuo jos propagandos apsvaigusios visuomenės priesakų, kad jokios Vakarų sankcijos Rusijai nebaisios, ėmė įtartinai svyruoti kai kurie pagrindiniai režimo ramsčiai – didžiosios valstybinės energetikos kompanijos, valdomos artimų V.Putino žmonių.
Milžiniškos paramos dėl sankcijų iš vyriausybės paprašė „Rosneft“, savo kąsnio norėtų ir „Gazprom“.
O Europoje toliau buvo svarstoma, kaip Maskvos kontrsmūgiai paveiks mūsų ekonomiką ir kaip kuo labiau neutralizuoti galimus nuostolius.
Mūsų šalies politikai, atrodo, labai tikėjęsi didelio Briuselio indėlio, šią savaitę sulaukė nekokių naujienų – Europos Komisija pranešė, kad teiks tik „nereikšmingą pagalbą“, o Lietuvos ir kitų valstybių situaciją dar vertins atskirai.
Taigi teks sukti galvą patiems. Bet kol kas nelabai aišku, kuria kryptimi bus einama ir kas daroma.
Kai kurios didžiosios maisto produktų gamintojos jau spėjo perspėti, kad neteks daug pajamų ir turės atleisti žmonių ar apkarpyti jų atlyginimus. O Vyriausybė, paskelbusi, kad ministerijos rengs nuostolių mažinimo planus, garsiau ištarė tik tiek, kad pridėtinės vertės mokestis nebus mažinamas.
Politikai dar negalėjo aiškiai pasakyti, ar bus, pavyzdžiui, imamasi intervencinių pirkimų, kada bus įteisintas ritualinis galvijų skerdimas, kad mėsą būtų galima eksportuoti į musulmoniškas šalis.
Kartu Lietuva kovojo propagandiniame fronte. Šią savaitę iš Vilniaus į Rusiją buvo grąžintas istorikas A.Diukovas, neigiantis sovietinę Lietuvos okupaciją, o trėmimus teisinantis tuo, kad visi lietuviai buvo nacių pakalikai.
Dešinieji mūsų politikai tiesiai rėžė, kad tai – Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, todėl jam ne vieta Lietuvoje.
Nepaisant to, „Gairių“ leidykla surengė minėto istoriko knygos pristatymą.
Tad ir šiuo atveju – tik pusėtinai aiški Lietuvos lyderių pozicija.
Jei priešišką propagandą varantiems veikėjams draudžiama atvykti į mūsų valstybę, kodėl čia leidžiama platinti jų knygas?
O jei manome, kad draudimai – netinkama gynyba demokratinei šaliai, gal neturėtume uždaryti ir sienų?
Apžvalgininkas
