Prabudęs iš karto nusprendžiau, kad prisisapnavęs paskaitų kurso pavadinimas yra tautologinio pobūdžio, nes sociologija be jokių papildomų patikslinimų yra kasdienybės inventorizacija, dažniausiai būtent statistiniu matematiniu būdu, taigi tik abstrahuojantis nuo asmeninio įvykių sureikšminimo, išryškinanti dominuojančias tendencijas, pavyzdžiui, tokia yra savižudybių sociologija, alkoholizmo sociologija ir t.t. Nėra jokios neįtikėtinų įvykių sociologijos, taip pat neįmanomas būtų mano gimimo dienos ar mirties datos statistinis apibendrinimas!
Vis tik – dabar galvoju – keisčiausia čia buvo tai, kad jau įsibudinęs dar ginčijausi su sapnu, nes, reikia taip manyti, sapno ir budėjimo vaizdiniai yra skirtingo loginio plano, nesuvedami vienas į kitą reiškiniai, sapne pražystantys simboliai negali taip paprastai būti konvertuojami į budėjimo metu užsimezgančius simbolius, siurrealistiniai vaizdiniai į realistinius dar ir dėlto, kad, tarkime, nėra tokios loginės sekos, kuri leistų užmegzti dialogą tarp irealybės ir realybės.
Praeitą kartą diskusijoje dėl privalomo matematikos egzamino baigiant bendrojo lavinimo mokyklą, straipsnelio autorius gavo į skūrą beveik nuo visų skaitytojų iš eilės, nes daugiau ar mažiau pagrįstai buvo pradėtas įtarinėti dėl tokios šventvagiškos klastos, kad neva nori sumenkyti logikos reikšmę plėtojant mąstymo sugebėjimus. Štai vienas iš skaitytojų, prisipažinęs, kad prisiversdamas, sukandęs dantis, iš gailesčio toleravo tokį autorių anksčiau, dabar klykdamas nuo jo atsiribojo kaip nuo logikos visagalybę neigiančio mažapročio.
Prisipažinsiu, džiaugėsi kaip niekados mano iškankinta širdis matant tokį, kaip atrodo, dorų žmonių pasipiktinimą ir drauge masinį pobūdį įgavusį matematikos pašlovinimą. Tai būna taip retai, kad net kilo abejonė – ar toks šimtaprocentinis meilės išpažinimas matematikai, riteriški reveransai griežtojo stiliaus damai yra sapno ar budėjimo vaizdinys, ar iš tiesų visa tai kartais neprisisapnavo prieš Rugsėjo 1-ąją? Tai būtų panašu į stebuklingą masinį praregėjimą, tačiau problema ta, kad mokslas stebuklo sąvokos nepripažįsta.
Praeitą kartą, taupydama skaitytojo laiką, kalbėjau lakoniškai. Dabar, jeigu leisite, patikslinsiu kelias detales.
Iš tiesų, logikos, kaip ją suprantame dabar, išeities taškas yra alogiškas. Iš esmes tai yra garsioji Parmenido mąstymo ir būties tapatybės tezė, taigi išgryninto pobūdžio tautologinis užkeikimas, o tautologija savo ruožtu dabartinėje logikoje yra vadinama logine klaida, atsirandanti tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį, pavyzdžiui skelbiat, kad kefyras yra kefyruotas, Kaunas yra Kaunas ir t.t.
Net formaliosios logikos sumanytojas Aristotelis įsakmiai pabrėžia, kad logika yra tik pagalbinė, įvadinė į mąstymą disciplina, taigi mūsų žodžiais tariant, bandymas pakeisti mąstymą logika būtų toks pat neapsižiūrėjimas, jeigu namo pastolius pradėtume vertinti labiau už patį pastatą. Tačiau, žinoma, M.Heideggeris, XXa. filosofas, lygus tokiom ankstesnių epochų filosofijos paradigminėm figūrom kaip Platonas, Aristotelis, I.Kantas, logikos nelaiko net pastoliais, o gi dar daugiau, logikos užgimimą filosofijoje vertina kaip mąstymo degradacijos apraišką.
Taigi ieškant balanso tarp to, kas pasakyta, būtų galima ištrėkšti net tokią rizikingą tezę, kad būtent logikos pavidalu degradacija paslaptingai įsibrauna į pačią mąstymo pažangos šerdį. Kita vertus, neišsigąskite, velnias nėra toks baisus, kaip jis piešiamas.
Nesutrikęs žmogaus intelektas savo natūralia seka yra logiškas be jokių pastolių ar turėklų, tarkime, nereikia jokios atskiro logikos dėsnio formalizacijos, kad žmogus imtų ir suprastų, jog apie tą patį dalyką negalima sakyti, kad jis yra ištisai baltas ir juodas. Būtent tai turėjo galvoje A.Schopenhaueris, pareiškęs, kad logikos dalyko studijas būtų galima prilyginti bandymui išmokyti bebrus statyti užtvankas pagal brėžinius. Kad ir kaip žiūrėtume, patartina būtų vaikščioti sveikomis kojomis, o ne strikinėjant ant fabrikinės gamybos protezų.
Kita vertus, truputėlį kitas dalykas yra tai, ką vadiname istorinio proceso logika arba istorijos prasmės laukimu, anticipacija. Nežiūrint pomodernistinių istorijos paaiškinimų, dauguma iš mūsų tiki, kad istorija turi kažkokią parsmingą seką. Dar įdomiau tai, kad dauguma iš mūsų tokį tikėjimą grindžia, dažniausiai to nežinodami, maksizmo postulatu, skelbiančiu, kad istorijos pažangą nulemia technologijų pažanga.
Tačiau ar XX a., audringą technologinių inovacijų šimtmetį, in corpore galima būtų laikyti istorinės pažangos amžiumi, prisimenant du pasaulinius karus, blogio imperijos susiformavimą, koncentracijos stovyklas, žmogaus pažeminimą iki kraštutinės ribos, kai visiems tokiems blogiems kraštutinumams, nedidelė čia paslaptis, ypač pasitarnavo mokslo ir technikos pažanga?
Nežiūrint visų prieštaravimų, vis tik norisi manyti, kad istorinės pažangos logikos pergalę, prasmės akumuliaciją liudija sugebėjimas padaryti išvadas iš buvusių klaidų, nekartoti to paties, pamačius visus galimus baisumus kraštutiniu pavidalu. Tai būtent įpūtė optimizmo amžiaus pabaigoje, paskatino iliuzijų apie visų svajonių išsipildymą suvešėjimą.
Tačiau dabar matome, kad gali būti dar baisiau nei baisu, kai Rusijoje valstybiniu mastu išpažįstama absurdo logika priartino visą pasaulį prie totalinės katastrofos slenksčio. Kaip atrodo, logos (žodžio, minties, būties sutelktumo) kultūros visuminis pakeitimas skaitmeninės išraiškos logistine kultūra savo ruožtu yra kažkoks paralelinis procesas įžengiant į totalinės mąstymo katastrofos laikotarpį.
Vis tik norėčiau, kad skaitytojai šio straipsnelio pavadinimą perskaitytų mintyse dėdamas ne šauktuką, o klaustuką.
