Kaip liudija istorija, kuo labiau diktatoriai kvailų ambicijų tenkinimą stengiasi pateikti savo visuomenei kaip jos pačios, kad ir labai brangiai kainuojančius gyvybiškai svarbius tikslus, tuo labiau ima artėti diena, kai jo rėmėjai pradės abejoti tirono veiksmais. Ir tada rasis tokių, kurie ims regzti pasikėsinimus.
Mėginimas nužudyti Rusijos vadovą, jeigu tai kas nors sumanytų padaryti būtent dabar, būtų nelengva užduotis. Žinant, kad valdžią Rusijoje šiuo metu savo rankose tvirtai laiko Federalinės saugumo tarnybos (FST) buvę ir esami agentai, o liberalesni politikai stumiami iš visų postų, galima konstatuoti, jog V.Putino likimas visiškai priklauso nuo saugumiečių tikslų ir užgaidų.
Minėtos saugumo tarnybos esamiems ir šešėliniams vadovams V.Putinas kol kas reikalingas, todėl bus akylai saugomas. Tačiau net ir labai gera asmens apsauga negarantuoja absoliutaus saugumo.
Paimkime kad ir tokį paprastą pavyzdį.
Ne patys stambiausi Rusijos verslininkai, dar prieš uždraudžiant įvežti į Rusiją mėsos produktus, buvo nusipirkę Jungtinėse Amerikos Valstijose šimtus tonų jautienos, už krovinį sumokėjo iš anksto (tokios taisyklės), tačiau ir šio krovinio Rusijos muitininkai neįsileidžia.
Laivas turės plaukti atgal į vandenyną ir išversti jautieną tiesiai į vandenį, nes dėl sudėtingų kitų šalių higienos normų reikalavimų, pagaliau dėl laiko stokos sutvarkyti dokumentus, brangiai kainuojančios laivo nuomos, parduoti krovinį kitose šalyse nebus jokių galimybių.
Kažkas tiesiog nepagalvojo, kad tokiomis neapgalvotomis sankcijomis Rusijos prezidentas V.Putinas įsiutins nemažai jo ratui nepriklausančių verslininkų, kurie, praradę milijonus JAV dolerių ir dėl to bankrutavę, paveikti emocinio šoko, gali arba patys nusišauti, arba bandyti keršyti viso to kaltininkui V.Putinui. Emocinio protrūkio paveiktus pasikėsinimus nuspėti sunkiausia.
Jau dabar mažiausiai keturi Rusijos komerciniai bankai ir naftos milžinė „Rosneft“ vaikšto pas V.Putiną su ištiesta ranka. Esamoms skoloms padengti ir apyvartinėms lėšoms ateičiai jiems šiuo metu gali prireikti iki 100 milijardų eurų. Tokių pinigų ministrai sako skirti negalėsiantys.
Visas pasaulis stebi, kuo baigsis šis išmaldos žygis į Kremlių, kurį surengti padėjo Vakarų sankcijos.
Dar po metų tų bankų ir energetikos įmonių vadovai gali ateiti pas V.Putiną su ištiesta ranka, o kitoje, už nugaros, jau gali laikyti kirvį. Dėl viso pikto. Jeigu šeimininkas bus nesukalbamas.
Dabar pasižiūrėkime, kokią mintį Vakarų valstybės su savo sankcijomis pakišo V.Putino aplinkai.
Pirmosios taikytos sankcijos Rusijai susijusios su V.Putino aplinka. Buvo triuškinami Rusijos vadovo draugų bankai, bendrovės, Rusijos oligarchams buvo uždrausta vykti į Europos Sąjungą ir JAV. Užuomina labai aiški – reikėjo sukelti V.Putino aplinkos nepasitenkinimą, kuris baigtųsi tuo, kad Rusijos vadovas sulauktų spaudimo ir nuspręstų trauktis iš Ukrainos.
Kai kas Rusijoje tikrai galėjo suprasti, kad toks Vakarų spaudimas reiškia, jog V.Putinas savo paties draugų turi būti pašalintas iš valdžios, o blogiausiu atveju net ir fiziškai sunaikintas, nors Vakarams paskutinis scenarijus dėl sunkiai prognozuojamų tolimesnių įvykių tikrai būtų pernelyg radikalus.
Tačiau Vakarų planas įkrėsti V.Putinui proto spaudžiant įtakingus jo draugelius aiškiai neišdegė. V.Putino globojami oligarchai gerai išmoko tinkamo elgesio su savo patronu taisykles ir nesirengia ką nors jam patarinėti. Tačiau tai dar nieko nereiškia. Jau netrukus situacija gali keistis.
Norėčiau skaitytojams priminti tokį Vokietijos grafą K. fon Štaufenbergą. Iki Antrojo pasaulinio karo šis vokietis buvo vienas aršiausių A.Hitlerio sekėjų ir priklausė artimai fiurerio aplinkai.
Tačiau karo metu jo pažiūros radikaliai pasikeitė ir 1944 liepos 20 dieną tas pats grafas padėjo A.Hitlerio bunkeryje prie pasitarimų stalo portfelį su bomba. Dar vėliau, jau atvestas sušaudyti, grafas K.fon Štaufenbergas šaukė: „Tegyvuoja šventoji Vokietija!” Štai taip.
Kodėl dabar negalima tikėtis, kad vadinamosios karo partijos vadeiva iš Rusijos vyriausybės D.Rogozinas po metų neatneš V.Putinui panašų portfelį? Dabar jie visi, kaip kadaise ir minėtas vokiečių grafas siekęs vienyti vokiečius, šaukia apie būtinybę užkurti karo mašiną ir suvienyti rusus įvairiose žemėse, tačiau, įvertinę tos avantiūros kainą, rusai juk irgi gali pažadinti savo grafą?
Pasikėsinimai į A.Hitlerio gyvybę vienas po kito pasipylė 1939 metais Vokietijai užpuolus Lenkiją. Iš viso istorikai suskaičiavo 46 rimtesnius ir mažai reikšmingus pasikėsinimus į nacių vadeivos gyvybę. Beveik visus juos rengė patys vokiečiai.
Paradoksas, tačiau karo metu į Sovietų Sąjungos diktatorių J.Staliną buvo pasikėsinta gal tik du kartus ir tai nelabai rimtai tam pasirengus. Rezgė J.Stalino nužudymo sąmokslą ir Vokietijos žvalgyba, tačiau jis buvo išaiškintas jam net neprasidėjus.
Kodėl į vieną diktatorių to pačio karo metu buvo kėsintasi 46, o į kitą tik kelis kartus? Tuometės Sovietų Sąjungos visuomenės, o ir viso pasaulio akyse, J.Stalinas buvo auka ir todėl kariavo teisingą karą, o A.Hitleris buvo agresorius. Užpuoliką visada slegia didesnė atsakomybė dėl namo vežamų karstų su aukomis, o dėl nesėkmių pasipila net ir bendraminčių kritika.
Tuojau pat išvedu analogijas. Rusijos prezidentas V.Putinas yra agresorius, o Ukraina, Gruzija ir Moldova, yra Rusijos aukos. Prasidėjus rimtiems susirėmimams Ukrainoje, pasaulis pateisins bet kokias aukų valstybių taikomas karo priemones.
Kai kas prognozuoja, kad V.Putino desantininkai Ukrainą, gal net ir Moldovą, jau atvirai užpuls iki rugsėjo vidurio. Gali būti labai daug aukų, tačiau rusų žūtų daugiau nei ukrainiečių, nes puolant ir dar kariaujant svetimoje teritorijoje, agresoriui visada būna sunkiau.
Štai tada ir padidėtų rizika, kad kas nors gali sumanyti suregzti sąmokslą prieš V.Putiną. Jis jau dabar atrodo pavargęs ir nebe toks pasitikintis savimi, o kruvinas karas jį visai sugniuždytų.
Kai kas tokiu scenarijumi gali ir suabejoti. Juk kas gali grėsti V.Putinui, kai jis, bent jau Rusijos visuomenės akyse, kaip kadaise J.Stalinas, irgi kariauja esą teisingą karą prieš neva fašistuojančius banderovicus, kai lyderio veiksmus remia apie 90 proc. Rusijos gyventojų.
Iki Antrojo pasaulinio karo A.Hitlerio politiką suvienyti vokiškas žemes rėmė gal net didesnis procentas gyventojų, o prasidėjus karui iliuzijos ėmė sklaidytis ir ėmė rastis tokių, kurie laikė A.Hitlerį paprasčiausiu bepročiu.
Šia proga galėčiau tik apgailestauti, kad Ukraina nesipriešino Rusijos „žaliesiems žmogeliukams“ okupuojant Krymą. Skaudžių netekčių Ukrainos kariuomenė vis tiek neišvengė, o ukrainiečių nuolankumas suteikė V.Putinui galimybę sustiprinti savo, kaip fiurerio, pozicijas.
