Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu atkreipti dėmesį į politinius procesus, kuriuos išryškino šių metų Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Pirma, visiškai pakito Artimųjų Rytų politinis landšaftas. Sirijoje jau treti metai vyksta pilietinis karas, nusinešęs 200 000 žmonių, tarp jų – 14 000 vaikų gyvybes. Kare dalyvauja ir ekstremistinės islamistų organizacijos, kaip antai ISIS ir „Al Qaeda“.
Irake vyksta religinių sektų šiitų ir sunitų tarpusavio skerdynės su veik puse milijono, tame tarpe – 11000 vaikų, aukų. Irako vieną miestą po kito užimantys ISIS islamistai kelia siaubą net „Hezbollah“ vadeivai Libane Nasrallah. Dešimtys tūkstančių pabėgėlių, tūkstančiai nužudytų civilių. Pagaliau JAV pradėjo ginti žudomas ISIS skerdikų krikščionių ir jazidų mažumas.
Pirma, Egiptą iš islamistinės Musulmonų brolijos atsiėmusi Egipto kariuomenė vienareikšmiškai stojo į Izraelio pusę. Egiptiečiai, sunaikinę apie 1200 „Hamas“ kontrabandos tunelių tarp Gazos ir Egipto, nutraukė šimtamilijoninį teroristų organizacijos pragyvenimo šaltinį. Netekę pajamų, Hamas teroristai ir pradėjo karą prieš Izraelį. Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, bijodami radikaliųjų islamistų turinčius sąsajas su Iranu išplitimo regione, tyliai remia Izraelio siekį demilitarizuoti Gazą.
Jordanija, beje, nepakluso protestuojančių palestiniečių reikalavimui uždaryti Izraelio ambasadą Amane. Visos minėtos šalys pasisakė prieš Turkijos ir Kataro dalyvavimą derybose tarp Izraelio, Egipto, „Hamas“ ir palestiniečių vyriausybės. Mat „Hamas“ yra remiamas Musulmonų brolijos, Turkijos, Kataro ir Irano.
Galiausiai, Libane įsitvirtinę „Hezbollah“ atsisakė pulti Izraelį iš šiaurės. Dėl dviejų priežasčių: vieną jau aptariau, o kita, tai skaudi Libanui praeito konflikto su Izraelio pamoka. Prieš mėnesį prasidėjus konfliktui su „Hamas“, Izrelis perspėjo „Hezbollah“, kad bus panaudota visa Izraelio galia prieš Libaną be jokių savęs apribojimų.
Antra, šiandieninės JAV administracijos keistas Artimųjų rytų politikos procesų nesuvokimas menkinantis JAV autoritetą bei įtaką regione. Vien tik ko vertas JAV prezidento siekis priversti Izraelį vienašališkai nutraukti karinius veiksmus prieš „Hamas“, nors tie paleido į Izraelį apie 3250 raketų, taip laikydami įkaitais 80 procentų Izraelio gyventojų.
JAV taip pat nedviprasmiškai rėmė Turkijos bei Kataro dalyvavimo derybose idėją, nors svarbiausios konflikto šalys nenorėjo ir su tuo nesutiko. Palestiniečių prezidentas Abu Mazenas pakartojo, kad derybų partneriu pripažįsta tik Egiptą. JAV kalbos apie tai, kad Izraeliui nebus teikiama ar bus mažinama karinė pagalba, nors ir nepasitvirtino, nes prieš tokią politiką pasisakė ir B.Obamos demokratų partija, tokios politikos kitaip nei trumparegiška neįvardinsi.
Jau nekalbant apie tai, kad JAV užleidžia karinę rinką Egipte Rusijos interesams. Regis, B.Obama vadovaujasi arabų gatvės emocijomis. JAV verkiant reikia tvirto prezidento beatodairiškai ginančio Vakarų vertybes. Izraelis, ką besakytų akli jo kritikai, yra tų vertybių forpostas Artimuosiuose Rytuose.
Trečia – padėtis Europos Sąjungoje. Pagaliau aiškiai pamatėme kur atvedė jos nesėkminga multikultūralizmo politika. Dėl utopinių socialistinių idėjų buvo atsisakyta reikalavimo naujai atvykusių pripažinti vakarietiškas vertybes. Švietimo sistemos nesugebėjo šių vertybių įprasminti. Izraelio ir „Hamas“ konflikto išdavoje atsivėrė nežaboto antisemitizmo pūlinys Europoje. Jis tiesiogiai susietas su milijoniniu musulmonų imigrantų kiekiu.
Dauguma jų neliko nepaliesti dešimtmečius eskaluojamos jų šalyse antisemitinės propagandos. Nepainioti su Izraelio kritika. Arabų gatvė užtvindė Europą. Niekas taip aiškiai neparodė tos gatvės dvigubų standartų, kaip šis konfliktas. Nei vienos protesto akcijos prieš arabų tarpusavio skerdynes nei Sirijoje, nei Irake, nei kitur regione. Jokių protesto akcijų prieš moterų genitalijų pjaustymą, prieš homoseksualų persekiojimus, prieš diktatūras arabų valstybėse.
Akivaizdu, Europa pasimetusi tarp klaidingos dešimtmečiais formuotos multikultūralizmo politikos, tapusios politkorektiškumo antsnukiu tos politikos kritikams, iš vienos pusės ir nerimą keliančios tikrovės, iš kitos. Šiandien Europa renka tos nevykusios politikos vaisius. Pavyzdžiui, pritrenkiantis buvo Olandijos Hagos miesto mero sprendimas leisti surengti paramos akciją krikščionių skerdikams ISIS, šaukiantiems Hagos gatvėse „Mirtis žydams!“. Kaip teisingai pastebėjo Lydso (Anglija) vyskupas Nicholas Baines: „Mes neturime nuoseklaus ir visapusiško požiūrio į visame pasaulyje plintantį islamiškąjį ekstremizmą".
Europos demokratus neramina ir kraštutinių dešiniųjų jėgų augimas. Tos jėgos nešventoje sąjungoje su kairiaisiais Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, dalyvauja protesto akcijose prieš Izraelį petys į petį su Sirijos vyriausybės, „Hamas“ ir kitais terorizmo pasaulyje rėmėjais. Aiškiai matosi politikų baimė imtis priemonių prieš patrigubėjusias antisemitinio smurto bei antivakarietiškas apraiškas jų šalyse.
Vis dėlto, nors ir su prieštaringais pasisakymais ES stojo į Izraelio pusę, nes „Hamas“ sukeltas karas prieš Izraelį Gazos gyventojų gyvybių sąskaita, nebeleidžia išsisukinėti. ES neturi jokio poveikio ar įtakos Artimųjų Rytų politikai. Išskyrus vienoje srityje: pinigai. Europa yra melžiama korumpuotų palestiniečių atstovų ir jų rėmėjų. Jau šiandien aišku viena: jeigu Europa nesiims priemonių prieš plintančias ir tarp nuosaikių musulmonų islamistiškas simpatijas, artimoje ateityje pasekmės Europai bus, švelniai tariant, itin skausmingos.
Lietuvos atveju viešų teroristų rėmėjų kaip ir neturime. Maža grupelė Izraelio kritikų plačios paramos nesulaukia. Musulmonų bendruomenė nedidelė Lietuvoje ir ji bendradarbiauja su krikščionių ir žydų religinėmis bendruomenėmis. Lietuvos politikai per visą politinį spektrą sutaria dėl nekonfrontacinės politikos su Izraeliu. Jeigu kam dėl to kyla klausimų, tegul pasižiūri į Lietuvos istoriją nuo Gedimino laikų. Bet tam reikia laiko, tad daug lengviau lyg robotams kartoti išmoktus lozungus prieš Izraelį.
Kiekviena žmogaus ar valstybės krizė, norinčiam matyti, išryškina procesus, atvedusius į tą krizę. Izraelio atveju, laikas suvokti, kad Izraelio vienokia ar kitokia politika neturi jokios esminės įtakos viso Artimųjų Rytų regiono politikai.
Kas, pavyzdžiui, protingai sugebės paaiškinti, kaip septynių su puse milijono mikroskopinė valstybė gali statyti ant ausų dvidešimt dvejas šimtamilijonines arabų diktatūras bei musulmonus JAV, Europoje, Tolimuosiuose rytuose? Kaip ši demokratinė valstybė su visais jos trūkumais ar pranašumais, nepagimdžiusi nei vieno diktatoriaus ar karinio perversmo, sugeba sukelti masines boikoto prieš Izraelį isterijas, niekada ir niekaip nenukreiptas prieš religinį fanatizmą, korupciją, priespaudą arabų diktatūrose? Kalbant apie proporcijas, taip sakant.
Izraelis vaidina susiklosčiusio musulmonų šalyse analfabetizmo, religinio fanatizmo, socialinio neteisingumo, neapykantos valdantiems ir tų valdančiųjų naudingu dėmesio nukreipimo ventiliu.
Šią vietinės reikšmės problemą galima buvo išspręst 1933, 1935, 1937, 1948, 1967, 2000 ir taip toliau metais. Tačiau Izraeliui primesta problema įgavo tokį mąstą, kad apie proporcingumą vis paistantys politikai, filosofai tame tarpe knygos „Holokausto industrija“ autorius profesorius N. Finkelsteinas arba socialistinių liberalų ir anarchistų stabas filosofas N.Chomskis leidžia sau įvardinti Izraelio karą prieš terorizmą „palestiniečių genocidu“, „karo nusikaltimu“, puikiai žinodami, kad nei vienas, nei kitas kaltinimas neatitinka tikrovės.
Kad ir pastarojo šūkis: „Izraelis blogiau už apartheidą!“. 2006 metais Libano televizijai paklausus jo nuomonės apie „Hezbollah“ terorizmą, jis pareiškė: „Tai, ką JAV ar kitos valstybės traktuoja kaip terorizmą, iš tikrųjų yra kovos forma, su kuria jie nesutinka“. Tuo metu kai kurie arabų apžvalgininkai nustebę pastebėjo, kad libaniečiai bijo „Hezbollah“ labiau, nei Izraelio. Įdomu, ar pasirodys N. Finkelsteino knyga „Nakbos industrija“? Jeigu pasirodytų, jis gautų kulką į kaktą tą pačią dieną, garantuotai.
Kaip ir V. Putino Rusija savo melo propaganda įvariusi save į kampą, taip ir sovietinė propaganda Vakarų Europoje nukreipta prieš Izraelį ir JAV kaip pasaulio blogį, nuosekliai varoma penkiasdešimt metų, atliko savo nešvarų darbą, įvarydama į kampą Europos politines partijas. Retas kuris premjeras pasisakė tiesiai šviesiai prieš musulmoniškąjį antisemitizmą. Izraelis virto visų Europos ir JAV kairiųjų bei dešiniųjų ekstremistų priešu numeris vienas, o kartu su musulmonų imigrantų dominavimu dar ir atgaivino veik įteisintą po Izraelio kritikos kauke antisemitizmo gaivalą.
Tačiau, kaip besivystytų Izraelio ir „Hamas“ konfliktas, net jeigu ir išsprendus „Palestinos problemą“, arabų šalyse vyraujančios diktatūros, religinis musulmonų fanatizmas, moterų ir kitaminčių priespauda, regis, išliks dar ilgam.
Šiame kontekste pamatuotos Izraelio kritikos sąmoningas painiojimas su antidemokratinių jėgų siekių sunaikinti Vakarų demokratines vertybes ir, teigiant humanizmo principus tas jėgas remti, nėra protingas receptas spręsti kultūrų susidūrimą.
Humanizmas yra vertybė skirta visiems arba niekam. Išrankusis humanizmas yra virvė, ant kurios pasikars demokratija, parafrazuojant vieną žinomą bolševiką. Tai toks būtų konflikto tarp Izraelio ir „Hamas“ teroristų rezultato apibendrinimas. Ar iš jo bus pasimokyta? Abejoju.
